Romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ pasakoja apie pirmojo pasaulinio karo tikrovę, bebaimių kareivių gyvenimą. Šis kūrinys neretai yra vadinamas pačiu reikšmingiausiu Remarko veikalu. Pesimistinis rašytojo požiūris nieko nekaltina, bet parodo karo žiaurumą ir beprasmiškumą. Pagrindinis kūrinio veikėjas – Paulius Boimeris. Jis kartu su savo draugais tiesiai iš mokyklos suolo patenka į apkasus. Paulius palengva tampa tikru kareiviu ir supranta, ką tai reiškia. Vaizdingas karo peizažas yra iškeliamas aukščiau visko ir parodomas labai tikroviškai. Romano pradžioje galime jausti priešiškumą mirčiai, tačiau knygos bėgyje veikėjų charakteris nublanksta prieš gyvenimo realybę. Kareiviai tampa atskira grupe žmonių, kurių niekas negali suprasti – jie jau neturi svajonių ir ateities planų, nes visa tai žuvo fronte. Gyvenimas nebeturi prasmės ir bet koks bandymas priešintis tam yra sarkastiškai pašiepiamas. Baimė mirti dingsta, nes kiekvienas supranta: šiandien mirė tavo draugas, rytoj ateis tavo eilė paaukoti savo gyvybę už šalį. Tik vargu ar ji tai įvertins… Pagrindinio veikėjo mirtis taip pat pateikta lyg nereikšmingas dalykas: „Jis žuvo 1918 metų spalio mėnesį, vieną iš tų dienų, kai visame fronte buvo taip ramu ir tylu, jog kariuomenės pranešimą sudarė tiktai vienas sakinys: „Vakarų fronte nieko naujo“. Ar realybė išties tokia? Nejaugi noras kažko siekti tėra mumyse tūnančios baimės mirti priežastis? Ir argi taip sunku suprasti mirti trokštantį žmogų, pamačius, kaip vienas po kito miršta tavo geriausi draugai, o pats lieki vienas prieš lekiančią kulką? Koks žiaurus žmogus gali toleruoti karą? Nebent tas, kuriam neteko ten būti…