Triumfo arka

1939-ieji. Paryžius. Čia prieglobstį randa iš Vokietijos pabėgęs chirurgas Ravikas – pasą, pilietybę ir tapatybę praradęs emigrantas. Jis apsigyvena pigiame viešbutyje ir ne taip seniai pasibaigusio Pirmojo pasaulinio karo košmarus bando nuskandinti alkoholyje. O ant slenksčio – naujo karo grėsmė. Mylimos moters savižudybė, nelegalus darbas klinikoje, nuolatiniai gestapo persekiojimai priverčia Raviką vaikščioti itin trapiu gyvenimo lynu – įtampa, nerimas ir baimė nuolat šalia. Cinišką Raviko pasaulį nuskaidrina artistė Žoana Madu. Surusenusi meilė leidžia bent trumpam pamiršti beprotybės apimtą pasaulį ir į viską pažvelgti su humoru ir ironija. Tačiau bėglio statusą turintis vyriškis mylimai moteriai gali pasiūlyti tik amžiną slapstymąsi ir nesaugumą…

Pasiilgusi aš buvau Remarque, todėl nenuostabu, kad puslapiai labai lengvai ir greitai tirpo. Džiaugiuosi, kad iš skaitytų atsiliepimų, komentarų susidaryta išankstinė gera nuomonė apie šią knygą pasitvirtino.

Atsitiktinumų nebūna tik geroje literatūroje – gyvenimas kasdien kupinas pačių absurdiškiausių.

Knyga kiek panaši į kitus Remarque kūrinius: daug alkoholio, cigarečių, barų, kavinių. Ir žmogus, nematantis didelės prasmės gyventi, į pasaulį žiūrintis gan pesimistiškai. Kaip ir sakoma anotacijoje, nemažai galima rasti humoro ir ironijos, kas man labai patinka šio autoriaus knygose. Pagrindinis veikėjas įdomus savo požiūriu į gyvenimą, meilę, mirtį, žmones. Susidaro tokia nuomonė, kad Remarque’o knygų veikėjai niekada nesišypso, tai puikiai įsipaišo į kūrinių nuotaiką, kuri būna melancholiška ir niūri. Apskritai, lankomos vietos: barai, kavinės, gyvenimas viešbutyje (neturėjimas savų namų) veikia pakankamai slogiai. Netgi Raviko darbas (jis- gydytojas, kuris dažniausiai atlieka operacijas, per kurias išoperuojamos gimdos (taigi, užkertamas kelias vystytis naujoms gyvybėms), amputuojamos galūnės, galop, nustatomos mirtinos ligos ar net ligoniai miršta vos atvežti) siejasi su beviltiškumu, mirtimi, laikinumu. Ką jau kalbėti apie Raviko gyvenimo istoriją, apie tai, ką jis patyrė praeityje- apie tai, kas ir nulėmė jo požiūrį į viską, kas yra aplinkui. Vėlgi, priverčiama susimąstyti apie karą, kaip jis paliečia kiekvieną, kiek nukenčia nekaltų, tų, kuriems karas visiškai nereikalingas, kurie karo nelaukė ir nieko iš jo nesitikėjo. Tikiu, kad Ravikas turėjo sapnuoti košmarus: baisius sapnus, iš kurių pabusdavo išpiltas prakaito. Nors.. Jam nė nereikdavo užmigti. Užteko, kad kokia nors detalė primintų jam tai, ką jis patyrė, ir jis matydavo tuos vaizdus atsimerkęs, jausdavo visas kančias, kurias jam teko patirti. Ir visas kūrinys: viena didelė beviltiška istorija, kurios nuotaikos nepakeičia nei meilės linija (juk čia ne pasaka, kurioje įsimylėjėliams skraido pilve drugeliai ir nieko daugiau netrokštama iš gyvenimo, tik žvelgti vienas kitam į akis ir šnabždėti gražiausius žodžius), nei vartojamas humoras ir ironija: tai juokas pro ašaras, ne kitaip. Ir taip gaila, kad tas beviltiškumas, niūrumas taip ir išlieka iki pat paskutinio puslapio. O ir kas gi gali būti gero 1939-aisiais?..

– (…) Liūtai pjauna antilopes; vorai- muses; lapės- vištas; kokia vienintelė rasė pasaulyje, kuri tik pati save nukariauja, nugali ir nužudo?
– (…) žinoma, žmogus, kuris sugalvojo žodžius ,,meilė”, ,,gerumas” ir ,,mielaširdystė”.