remarkas rytu fronte nieko naujo

Paulius Boimeris priklauso karių grupei Vakarų fronte Pirmojo pasaulinio karo metais. Ramybės valandėlėmis už fronto jis prisimena mokyklą. Jo mokytojo, Kantoreko, patriotinės kalbos įtikino visą klasę savanoriškai stoti į kariuomenę. Muštruojami karininko Himelštoso jie privalo visko mokytis iš naujo, nes mokykloje įgytos žinios kareivinių kieme netenka savo vertės.


Langemarke esantis Didžiojo karo vokiečių karių masinis kapas
Jie dislokuojami Vakarų fronte, kur grupės senų kareivių ir patyrusio S. Katčinskio siunčiami į fronto pavojus. Tarp Katčinskio ir Boimerio vystosi kažkas panašaus į tėvo-sūnaus santykius. Paulius mokosi išgyventi: atskirti skirtingus sviedinius iš garso, sunkiausiomis sąlygomis rasti maisto, apsisaugoti nuo realaus priešo. Po trumpos viešnagės gimtinėje Boimeris supranta, kaip išgyvenimai fronte jį pakeitė. Jis nesugeba apie savo žiaurią patirtį apkasuose papasakoti net šeimos nariams. Nusivylęs Boimeris grįžta pas savo kovos draugus į frontą. Per ataką Paulius sužeidžiamas skeveldros ir porą savaičių praleidžia karo ligoninėje. Artimiausią mėnesį fronte žūva visas jo būrys – vienas po kito, išskyrus Tjadeną, nuo dujų ir granatų atakų, apšaudymo metu arba kovoje vyras prieš vyrą. Galiausiai ir Paulius, po sužeidimų išgyvenęs ligoninėje, prieš karo pabaigą miršta nuo mirtinų sužeidimų: …vieną iš tų dienų, kai visame fronte buvo taip ramu ir tylu, jog kariuomenės pranešimą sudarė tiktai vienas sakinys: „Vakarų fronte nieko naujo“. Veiksmas vis greitėja iki pat romano pabaigos, epizodai tampa trumpesni, o praėjęs tarp jų laikas – ilgesnis.