Vasario upės

Kad pamatytum pasaulį, reikia sustoti ir įsižiūrėti, kad išgirstum jo paslaptingą ir švelnų šnabždesį, kurį girdi tik dvasia, reikia sustoti ir įsiklausyti. Įsiklausyti tyloje ir vienatvėje, ramybėje, nutildžius savo sielos triukšmą.

Pagrindinės Antano Ramono kūrybos temos – kaip pats gyvenimas amžinas ir laikinas gamtos grožis, prarasto laiko ieškojimai trapioje vaikystės žemėje, benamio klajūno jausmas istorijos sąvartose, su niekuo nesupainiojama ramoniška Vilniaus vizija, kur tarp tragikomiškų Užupio ir Pilies gatvės personažų šmėkšteli vienišo vilko – menininko figūra.

Šioje rinktinėje spausdinami kūriniai iš visų prieš tai buvusių A. Ramono knygų – novelių rinkinių „Šiaurės vėjas“ (1984) bei „Lapkričio saulė“ (1989), apysaka „Balti praėjusios vasaros debesys“ (1991) ir po mirties pasirodžiusio esė, novelės, miniatiūros, apysakos, apmąstymų rinkinį „Ramybės kalva“.