Haikus nėra paveldėtas ir išjautas per šimtmečius, bet laiko vėjų atpūstas iš Rytų ir sėkmingai paplitęs visame pasaulyje kaip ypatingai sudrausminta ir išgryninta poetinė forma, išlaisvinti mintį, kartais net padovanojanti atradimo blyksnį. Labai džiugu, kad tokių blyksnių, tokių atradimų nestokoja ir naujasis Rožės Poškienės rinkinys. Šie eilėraščiai nepalieka abejingų nei seno, nei jauno, todėl jos eilės labai reikalingos žmogui.

Pro laiko langą: ne tik haiku