Nėra ko stebėtis, jog ta nauja, kad ir kažin kaip nemaloni ir nepriimtina teritorija masina išeivijos rašytoją. Pirmasis mūsiškai pažvelgti į kolūkio gyvenimą ėmėsi Jurgis Gliaudą (Liepsnos ir apmaudo ąsočiai, 1969). O šių metų "Draugo" romano konkurso premija pažymėtas Vytauto Volerto romanas Pragaro vyresnysis (Čikaga 1971, p. 273) irgi rieda tais pačiais tematikos bėgiais.

Nežiūrint to, kad abu šie romanai paviršium daug kuo panašūs (abiejuose figūruoja kolūkyje užsimaskavęs kunigas), negalėtume Volerto kaltinti, jog jis mėgdžioja Gliaudą. Tačiau kaip mokslinėj, taip ir literatūrinėj spaudoj galioja šaltas ir neatlaidus formalizmas: inovatoriaus laurus skina ne tas, kuris pirma pradėjb ar pirma baigė rašyti, bet tas, kuris pirma atspausdino. Volerto nelaimei, likimas šiose "kas pirmas su kolūkiu" lenktynėse jį suporavo su neįveikiamu bėgiku. Glaudą pralenkti neįmanoma. Ir romaną apie lietuvį astronautą jis parašytų, išleistų ir laimėtų premiją greičiau, negu raketa spėtų grįžti iš mėnulio ir pūkštelti į Ramųjį Vandenyną.