petro priesaika

Latviškasis Da Vinčio kodas

1724-ieji. Caras Petras Pirmasis apstulbęs pasilenkia virš laiškų stalo ir suraizgo parašą po priesaika. Jis supranta, kad Jekaterina verta tapti imperatore – tik tokia moteris galėjo jį priversti pasirašyti provokacinį senio Gliuko dokumentą. Tačiau ateities kartoms apie jį lemta žinoti tik iš nuogirdų. Ką gi jame įrašė vokiečių pastorius Gliukas, išvertęs į latvių kalbą Bibliją, ilgai lieka paslaptis. Iki mūsų dienų.

Jaunas mokslininkas Prūsis su bičiuliais užsibrėžia įminti Gliuko mįslę. Pasinėręs į baltų ornamentų šifrų paieškas, jis laikosi požiūrio, kad baltų kalbos senesnės už sanskritą. Tačiau kelią bičiuliams taikosi pastoti ciniškasis Piotras. Jis neigia tokių mokslininkų kaip V. Toporovas ir M. Gimbutienė tyrimų rezultatus, kurie įrodo baltų kultūros reikšmę Europos istorijoje.

„Petro priesaika“ pasakoja apie įvykius, kurie nepraranda reikšmės ir bėgant tūkstantmečiams. Šiame „Da Vinčio kodą“ primenančiame romane jo herojai iš pasaulio archyvų bei saugyklų siekia išgauti sensacingus liudijimus apie baltų istoriją, kad parvežtų juos namo.

Latvių prozininkės Evos Martužos romane kaitaliojasi epochos ir veikėjai: Rusijos caras Petras Pirmasis, vokietis pastorius Ernestas Gliukas, išvertęs į latvių kalbą Bibliją, Gliuko augintinė Marta Skavronska, tapusi Petro Pirmojo žmona Jekaterina Pirmąja, nūdienos latviai. Istorikas Ronaldas Prūsis ieško latvių ornamentų šifrų ir Petro Pirmojo pasirašyto dokumento, veiksmas vyksta Latvijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje. Romane keliami baltų išlikimo, kultūrinio paveldo, kalbos, tikėjimo klausimai. Autorė teigia, jog tai, kas vyko praeityje, siejasi su ateitimi. Tautos patirtis įrašyta latvių ornamentuose, kurie veikia kaip sąmonės matricos.