Prancūzų rašytojo romane parodytas romantiškas, spalvingas, dramatiškų įvykių kupinas viduramžių Paryžiaus gyvenimo paveikslas, kurio centre - Dievo Motinos katedra, tuometinio Paryžiaus širdis, tuomet gyvenusių žmonių išgyvenimai. Paryžiaus katedra - prancūzų rašytojo Viktoro Hugo romanas. Romano veiksmas - sudėtinga meilės istorija - vyksta 1485 m. Paryžiaus katedroje ir jos apylinkėse. Knygoje apjungiamos kelios tematikos - pagrindinių veikėjų gyvenimo ir meilės istorijos, dvasiniai išgyvenimai, kultūrinės, dorovinės, socialinės, religinės to laikotarpio normos, istoriniai aspektai.

Viktoro Hugo kūrinys "Paryžiaus katedra" yra vienas žymiausių prancūzų romantinės literatūros darbų. Perskaičius knygą galima pasakyti, kad tai viena geriausių klasikinių knygų, kūrinio siužetas labai įdomus, įtemptas. Rašytojas vaizdingai aprašo Paryžiaus miesto architektūrą, kas labai suteikia spalvų knygos turiniui. Viktoras Hugo nukelia skaitytoją į viduramžių pabaigos Paryžių - miestą, kuriame vyko misterijos ir kvailių popiežiaus rinkimai. Pagrindinis kūrinio motyvas - meilė. Meilė jaunai ir gražiai, tyrai ir nekaltai, silpnai ir trapiai, bet drąsiai ir dorai šešiolikos metų mergelei - čigonei Esmeraldai, šį jausmą pajunta keturi vyrai. Kiekvienas jų - asmenybė, jų visų vertybės, požiūris į gyvenimą ir meilę bei priemones ją pasiekti yra skirtingas.

V. Hugo pasakojimas nukelia į viduramžių laikų Paryžių ir į jo širdį, Dievo Motinos katedrą, pilną meilės, intrigų, aistrų, vargo bei skausmo. Kūrinio veikėjai labai skirtingi, įdomūs ir išskirtiniai.