Antrojoje knygoje „Optimizmo genas“ žinoma moteris siekia aptarti su moterimis svarbiausias kasdienybės temas be jokių tabu. Būtent pokalbyje galima rasti paguodą, nusiraminimą, motyvaciją ir įkvėpimą dideliems darbams. Autorė pati atvirai dalinasi asmeniniais išgyvenimais ir linksmais nutikimais. Aplinka dažnai priklauso nuo mūsų požiūrio į ją, tad Lavija kviečia skaitytojas iš naujo pažvelgti į save ir keisti savo požiūrį į pasaulį. Kartu su juo pasikeis ir mūsų santykis su aplinkiniais.

Ji teigia, kad rašydama knygą, nuolat savęs klausia, ar pati skaitytų tai, kas parašyta. Anot jos, tai geriausias savikontrolės įrankis, padedantis sukurti įtraukiantį pasakojimą. Vis dėlto, tai net ir labai stengiantis tai ne visada pavyksta – tenka laukti, kol aplankys įkvėpimas. Jam atėjus, knyga pati susiranda autorių – nesvarbu, ar jis pavargęs po ilgos darbo dienos, ar lepinasi pajūryje mėgaudamasis atostogomis. Kai subręsta, idėja pati prašosi būti papasakota.