Kai kritau, smėlis, ir tas užsiliepsnojo. Jie matė, kaip atsistoju nuogas ir žengiu iš ugnies. Odinis šalmas liepsnojo man ant galvos. Jie paguldė mane į lopšį, savotišką karstą, ir ėmė dusliai dunksėti jų kojos, kai tekini nešė mane per dykumą.

Michael Ondaatje (Maiklas Ondačė; g. 1943 m.) – vienas žymiausių Kanados rašytojų, pelnęs pagrindinę – Generalgubernatoriaus – Kanados literatūros premiją. Gimė Šri Lankoje, kilmingoje sinhalų šeimoje, baigė mokslus Anglijoje ir nuo 1962 m. gyvena Kanadoje, Toronte.

Būdamas jau pripažintas poetas, ėmė rašyti romanus; garsiausias iš jų – „Anglas ligonis“ (1992) buvo įvertintas Bookerio premija. Šio romano motyvais 1996 metais sukurtas filmas, jis apdovanotas net keletu „Oskarų“.

M. Ondaatje proza labai savita tiek stiliumi, tiek kalba, tiek meninės raiškos priemonėmis; ji užima ypatingą vietą Kanados literatūroje. Anot paties autoriaus, galimas daiktas, jog tam daug įtakos turi kūrybos šaknys, kurios vis dar maitinasi gimtinės syvais.

„Anglas ligonis“ – kupinas poetinio įkvėpimo kūrinys, alsuojantis meile gyvenimui, žmonių jausmams, baugiai puoselėjamiems ir saugomiems širdies gilumoje ir tik svaigulio (savaiminio ar morfijui veikiant) akimirkomis išsiveržiantiems į paviršių.

Šiaurės Italijos kalvose, netoli Toskanos, karo ligonine paverstoje viduramžių viloje, jauna gailestingoji seselė Hana slaugo vienintelį ligonį – anglų lakūną, baisiai apdegusį, jo lėktuvui nukritus Sacharoje. Anglas ligonis – pats mįslingiausias romano personažas – apdujęs nuo morfijaus, kamuojamas dykumos ilgesio, tolydžio klejojantis apie pragarišką aistrą moteriai, sutiktai Kaire karo išvakarėse. Kas jis iš tikrųjų? Mokslininkas? Nuotykių ieškotojas? Vokiečių šnipas?