Nuostabioji draugė (serijos "Neapolietiška saga" 1-oji knyga)

Aprašymas
Paslaptingosios italų rašytojos Elenos Ferrante „Neapolietiška saga“ – puikiai pasaulio skaitytojų įvertintas keturių dalių kūrinys, kuris prasideda knyga „Nuostabioji draugė“. Čia užsimezga dviejų labai skirtingų mergaičių Lilos ir Elenos draugystė, kurią išbandys tik laikas.


Mergaitės auga neturtingame Neapolio kvartale, durininko ir batsiuvio šeimose. Elena ir Lila augdamos kovoja, kad išbristų iš skurdo, gautų išsilavinimą, pelnytų žmogišką pagarbą ir taip įtvirtintų savo statusą visuomenėje. Jų tarpusavio santykius žymi ne tik naivios vaikiškos draugystės nuotykiai, bet ir arši tarpusavio konkurencija, su jai būdingu pietietišku temperamentu. Tačiau sunkiausiais savo gyvenimo momentais jos žino, kad galės viena kita pasitikėti.


„Nuostabioji draugė“ – dviejų mergaičių draugystės pradžia. Rašytoja Elena Ferrante romane nagrinėja moteriško tarpusavio ryšio prigimtį. Ji įtaigiai aprašo Elenos ir Lilos asmenybių formavimąsi per ilgus draugystės dešimtmečius. Šalia skaitytojai matys Neapolio ir visos Italijos gyvenimą, o siužetas kunkuliuos lyg šalia miesto dangun besistiebiantis Vezuvijus. Tai pirma „Neapolietiškos sagos“ knyga, kuri pradeda keturių įtraukiančių romanų kelionę.


Lila – narsi ir energinga mergaitė, nebijanti drąsiai priešintis likimui ir jam nepasiduoti. Ji ne pagal savo amžių protinga, tačiau dėl sunkios tėvų finansinės padėties ir miesto gatvėse viešpataujančio skurdo ji negali tęsti mokslų ir realizuoti savo gabumų. Jos geriausia draugė Elena – veržliosios Lilos priešingybė. Pasyvi ir tyli mergaitė visko užsispyrusiai siekia sunkiu darbu, tačiau nuolat stengiasi pralenkti savo talentingąją draugę ir nelikti jos šešėlyje.


Knygoje ypatingą atmosferą kuria gyvai aprašytas Neapolis. Tai daugiasluoksnis ir margas miestas, kuriame verda pagrindinę pasakojimo giją papildantis kasdienis žmonių gyvenimas. Miestas romane – tarsi įvykių epicentras, atskiras veikėjas, be kurio viskas atrodytų neįtikima ir neišbaigta. Jis alsuoja žmonių ydomis, silpnybėmis ir emocijomis, čia pavydas virsta nežabota meile arba pykčiu ir agresija. Čia nesvarbūs įstatymai ir institucijos, visi vadovavosi įgimtu teisingumo jausmu, kuris dažnai vykdomas kumščiais ar ginklu.


„Ferrante sukeltas įspūdis – nuolatinis alkis ir beatodairiškas noras irtis pirmyn. Panašus į norą pasiskolinti kokio nors žmogaus rūbus ar smogti kažkam, kas tavęs nesupranta. Ferrante mums parodo trintį, kurią sukelia žmonių jausmai – ką reiškia kažką labai labai mylėti.“

The New Yorker


Iš italų kalbos vertė Ieva Mažeikaitė