Neviltis

Klausykite, klausykite! Juk net jeigu jo lavonas būtų buvęs palaikytas manuoju, vis tiek būtų radę lazdą ir paskui sučiupę mane, tardami, jog areštuoja jį,- šit kas labiausiai žemina! Juk viskas buvo grindžiama tuo, kad klaidos negali būti, o dabar pasirodė - klaida įvyko, ir dar kokia,- pati banaliausia, nerimčiausia, primityviausia. Klausykite, klausykite! Aš stovėjau prie įstabaus savo kūrinio palaikų, o niekšingas balsas klykė į ausį, jog manęs nepripažinusi minia, galimas daiktas, teisi.. Taip, aš suabejojau viskuo, suabejojau pagrindiniu dalyku,- ir supratau, jog ta nedidelė, man likusi gyvenimo dalis bus paskirta vien tik bevaisei kovai su šia abejone, ir aš nusišypsojau mirtininko šypsena, o buku, iš skausmo rėkianęiu pieštuku greitai ir tvirtai pirmame puslapyje užrašiau "Neviltis",- geresnio pavadinimo nesugalvosi.