Žmogus be savybių (2 tomai)

Tai intelektualiausias XX a. romanas. Pagrindinis romano veikėjas Ulrichas skiriasi nuo kitų veikėjų tuo, kad vienintelis suvokia, kas vyksta. Likusieji, savo iliuzijas laikantys realybe, jaučiasi tokioje realybėje ir gyveną, o Ulrichas – priešingai. Jis jaučiasi gyvenąs tik galimybių pasaulyje. Jis negali jausti, kad jo paties savybės yra realios, nes nepasitiki savo paties asmeniu ir likimu. Iš čia ir keista rašytojo jam prilipinta klišė: "žmogus be savybių". Ulrichas neabejoja, kad žmogui, turinčiam proto, prieinamos visos jo rūšys, tad protas esąs svarbesnis už kitas savybes. Todėl Ulrichas jaučiasi vienodai ir arti, ir toli nuo visų savybių. Jos tiesiog jam nerūpi. Ulricho protą Musilis apibūdina kaip išskirtinai vyrišką: jis nejautrus kitiems žmonėms ir retai įsijaučia į jų padėtį, išskyrus tuos atvejus, kai juos reikia perprasti savais tikslais. Jis negerbia taisyklių, jeigu negerbia to, kuris jų laikosi. Jis taip pat nėra išvengęs idealizmo patirties. Kitados žavėjosi Nietzsche ir Dostojevskiu. Beje, draugo žmonai Klarisai jų sutuoktuvių proga padovanoja Nietzschės raštų tomelį, tuo sukeldamas jos aistrą ir Nietzschei – Klarisa rašo net oficialų raštą, siūlydama paskelbti Nietzschės metus, – ir jam pačiam. Tačiau pasipūtimas, kai didieji protai reikalingi vien tam, kad jais savo nuožiūra pasinaudotum, sulaukus trisdešimt dvejų metų atrodo tik jaunatviškai mielas. Jis kitados yra patyręs ir meilę – būdamas leitenantu pamilo majoro žmoną ir, tuojau pat nuo jos pabėgęs, iš toli rašė laikus. Iš jų išsiuntė tik paskutinį, kuriame rašo, kad didelė meilė apskritai neturi nieko bendra su turėjimu ir noru "būk mano", kylančių iš taupymo, kaupimo ir besotystės. Šia ištara jo aistra ir pasibaigusi. Kitados jis puoselėjo idėjas tapti žymiu žmogumi, išbandė kariškio, vėliau inžinieriaus, galiausiai – matematiko profesijas. Tačiau nė viena jo neužvaldžiusi iki galo. Jis jautėsi judąs laiko traukiniu. Ir jį vis labiau gožė jausmas, kad pravažiavo savo tikslą arba pakliuvo ne į tą liniją. Musilis sukonstruoja savo antropologinę žmogaus charakterio prigimties sampratą. Charakterių, pasirodo, esą devyni: profesinis, nacionalinis, valstybinis, klasinis, geografinis, lytinis, suvoktas, nesuvoktas, asmeninis. Žmogus iš esmės ir yra šių upeliukų – charakterių išplauta sekluma. Tačiau, pasirodo, yra ir dešimtasis charakteris – tai pasyvi neužpildytų erdvių fantazija, kuri neleidžia žmogui rimtai žiūrėti į tai, ką daro kiti devyni jo charakteriai. Šis charakteris atveriąs tuščią, nematomą ertmę, "kurioje tikrovė atrodo kaip fantazijos apleistas mažas žaislinis miestelis iš kubelių". Kai kam šis, dešimtasis, charakteris galbūt net nesusiformuoja. Ulrichui jis, ko gero, užgožia likusius. Jis niekada negali rimtai žiūrėti nė į vieną savo socialinį vaidmenį: kurį nors jų pamilti ar su juo susitapatinti. Dar gimnazijoje parašęs rašinyje, kad mylintis tėvynę rimtas patriotas privalo nelaikyti savo tėvynės pačia geriausia, buvo ištremtas mokytis į mažą Belgijos auklėjimo įstaigą ir ten išmoko niekinti kitų idealus jau tarptautiniu mastu. Jis tampa, Musilio žodžiais, Mėnulio gyventoju. Žadinančiu viltis, bet taip ir nepateisinusiu jokių vilčių. Labiau nei jaunystėje suvokia nutolęs nuo to, kuo norėjo tapti. Visas savo galimybes išpuoselėti turimus gabumus ir savybes jau buvo praradęs. Pirmajam tomui artėjant prie pabaigos Ulrichas "sau atrodė tiktai kaip po gyvenimo galeriją klaidžiojantis vaiduoklis, kuris apdujęs neranda rėmo, į kurį turėtų smukti".