Sula

Pasakojimas ritasi Ohajo slėniais, kuriuos retkarčiais užplūsta
rausvapilviai strazdai; per kalvas, nuo Dugno aukštumų, kur įsikūrusi
juodaodžių gyvenvietė; iki sraunios pilkšvos upės žemumų, kur
pakrančių medžiuose tupintys vaikai šūkčioja praeiviams, moterys
skalauja skalbinius; į Medaliono miestelį, kur švenčiama Nacionalinė
savižudybės diena... Turtingas ir spalvingas pasakojimas, „toks, kokį
baltieji pasakojasi, kai užsidaro malūnas ir jie ima kažin kur ieškoti
truputėlio paguodos. Toks, kokį spalvotieji pasakoja apie save, kai
nesulaukia lietaus arba kai lyja ištisas savaites ir jie ima kažin kaip ieškoti paguodos.“ Čia susipina juodaodžių Sulos ir Nelės draugystės keliai –
nuo jųdviejų pranašiškos vaikystės, ugningos paauglystės, iki išsiskyrimo
sodrioje moterystėje ir... išsilaisvinimo. Kaip pasakoja rašytoja, „laisvė atrodė nepaprastai patraukli. Kai kurios iš mūsų suklestėjo, kai kurios
mirė. Tačiau visos to paragavo“.