Miško pasaka.Mažiems ir dideliems

Jeigu jums teko kada eiti senuoju Kunigaikščių keliu į Nebūtiją… Vadinasi, jūs jį matėte - Žaliabarzdį Patriarchą, medinį Nebūtijos Sfinksą, Fenomeną, girios Monstrą, o jei paprasčiau - tiesiog Amžiną Ąžuolą. Juo prasideda ir baigiasi "Miško pasaka", o kol ji gyvena, kol yra kas ją pamena, "Bus per amžius gyva Lietuva", kaip sakoma įžanginiame eilėraštyje. Taigi, nėr ko slėpti, Nebūtija su jos sostine Būtove ir joje įsitaisiusiu kunigaikščiu Nebūtu yra mūsų šalies alegoriška projekcija. Pasaka datuota 1942-1977 metais. Pakankamai laiko subrandinti idėją ir ją dailiai išguldyti, tarsi kūlgrindos rąstus, kurių nežinantis jokiu būdu neras. Neveltui tekstą lyginu su kūlgrinda, slaptu keliu. Šis vaizdinys apskritai taikytinas bet kuriai alegorinei literatūrai, priverstai kalbėti Ezopo kalba. Kita vertus, absoliučios daugumos pasakų fabulą sudaro gėrio ir blogio kova, ir kiekvieno teisė skirtingai spręsti, kiek apžvelgiamoje knygoje aliuzijų į Lietuvos istoriją, politinę realybę. Mano manymu, knygos paantraštė "mažiems ir dideliems" teisingesnė, nei anotacinis štampas "jaunesniam mokykliniam amžiui". Norėdamas ne tik skaityt, bet ir perskaityti šią knygą, menamas mokinukas turėtų būti neįtikėtinai kantrus, o po ranka visuomet turėti tarptautinių žodžių žodyną, nes ko ko, o šito gero E.Mieželaitis negaili (nors gal kartais ir vertėtų). Grįžkime prie ąžuolo. Jo šakose, - girios tėvo, žaliaveidžio dievaičio Miškinio namai. Iš ten jis nužiūrėjo vienišą išdidžią gražuolę, tiesią kaip pati tiesa, - Ulijoną, po juo jiedu pradėjo vaikiuką, svarbiausią knygos herojų. Keistas vaikiukas išėjo: kojelės kaip šakaliukai, rankelės kaip pagaliukai, visas kietas it pliauskutė, tik skruostai panašūs į putnias bandeles. Štai į jas Medinukas ir gavo didžiausią motinos dovaną - dvi duobutes ir nepamainomą šypseną, kuri net juodžiausiomis akimirkomis nenyko nuo jo veido. Mažas buvo vaikas, bet dideli žygiai jo laukė. Vos nuo žemės atsiplėšęs turės kibti į darbą. Turės jis sutramdyti sukčių malūnininką, susidėjusį su besočių dvasia Milte (labai baisi iliustracija…), išgrūsti iš miško žiaurių plėšikų gaują ir atgauti iš žemės deimantinį varpą, kurį ta prarijo iš pykčio, kam žmonės nepasipriešino jį pagrobusiems užpuolikams. Tai darbai žmonėms. Bus ir giriai - nubausti nedorą miško vagį, pamokyti godų medžiotoją, įsigeidusį aukso ragų, išgelbėti Ąžuolą nuo nešlovės tapti kartuvėmis. Ir galų gale, svarbiausias darbas - išlaisvinti įkalintą savo nelaimingą motiną. Pakankamai sudėtingi darbai; pakankamai žiauri tikrovė nupiešiama, ir nepasakytum, kad nedorėliai atsiperka pagrasinimu piršteliu ir pamokslu. Ne jau, jei draugauti - tai iš širdies