„Meilė auštant: Amadėjus Modiljanis ir Ana Achmatova“ – tai poetiška istorija apie jų meilę. Jiedu susitiko vos kelis kartus. Abu tuo metu buvo nelabai žinomi: ji jau rašė eiles, bet dar niekur nebuvo jų paskelbusi, jis piešė praeivių portretus, bandydamas išgyventi, ir kraustėsi iš vieno buto į kitą. Apie jųdviejų aistrą išlikę nedaug liudijimų: keli Amadėjaus piešti Anos portretai, jos skulptūra ir Anos užrašai.

Aš niekados nepozavau Modiljaniui. Niekados. Niekados tarp mūsų net nebuvo tokios kalbos. Niekados nebuvau nei jo įkvėpėja, nei jo mūza. Tai – menininkų, neturinčių tvirto stuburo, išmonės. Vyrų išmonės, kad išsigintų moters įtakos. Jį gaubė vienatvė ir, manau, todėl, kad, kitaip nei draugai, ir Pikasas taip pat, jis nenorėjo dresuoti moterų. Jam, skirtingai nuo daugelio vyrų, panieka ir geismas buvo nesuderinami. Vyrai sako mylintys moteris, iš tikrųjų jiems patinka jas pavergti. Mylėti moteris gali bet koks vyras, mylėti konkrečią moterį, mylėti kaip lygiavertę – štai kas yra meilė, tai sunku. Lygiavertė. Būtent tokia aš jam ir buvau, toks jis ir man buvo. Lygiaverčiai, netgi laukdami.