Tiesos sakymas yra tiesiogiai susijęs ir su jos priėmimu, kas niekada nebuvo nei lengva, nei malonu. Šiuo požiūriu Józefas Mackiewiczius buvo „nepatogus“ rašytojas. Jis niekada nesiliovė stebėjęs ir su gamtininko tikslumu aprašęs jautrių ir nemalonių, tačiau tikrų įvykių: romane „Kelias į niekur“ atkuriamas 1940–1941 m. sovietinės okupacijos laikotarpis Vilniaus krašte. Veikėjų likimai, pagrįsti tikrais faktais, anksčiau autoriaus aprašytais daugelyje publicistinių reportažų, čia realistiškai supinami į sovietizuojamos visuomenės irimo kroniką. Koks bus tas šviesus komunizmo rytojus, jei žengti į jį reik nesidairant ar tiesiog aklai, nematant, kaip kasdien kinta žmonių apranga ir eisena, gatvės ir parduotuvių vitrinos, išsigimsta pati kalba? Autorius kelia klausimą: ar tikrai, jei komunizmo keliu eisime užsimerkę, jis kažkur nuves?