"Laiškai mylimoms moterims" - trisdešimt antroji Jono Mačiukevičiaus knyga. 1968 metais išėjus nuoširdžiai, atvirai, išpažintinei apysakai "Laikrodžiai nesustoja" kilo audringa skaitytojų reakcija. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje tai, ko gero, buvo pats skaitomiausias literatūros kūrinys, su kuriuo dėl populiarumo varžytis galėjo nebent po metu pasirodžiusi V. Bubnio apysaka "Arberonas". Apie gyvenimo prasmę, likimą J, Mačiukevičius mąsto nuo pat kūrybinio kelio pradžios. Introspekcinis požiūris suteikė jo tikrovės aktualijas vaizduojantiems, kartais kasdienybės žarijas žarstantiems kūriniams antrąjį, gilesnį, planą. Introspekcinė tendencija vilioja Joną Mačiukevičių į žmogaus, visuomenės, pasaulio gelmes. Bėgant metams, egzistenciniai klausimai daros vis svarbesni ir, nereikia slėpti, vis skaudesni, liūdnesni. Vargu, ar šiandien rasite kitą rašytoją, kuris taip nuodugniai ir autentiškai liudytų savo Kasdienį Buvimą, kuris išdrįstų surengti sau negailestingą moralinį "autodafė". Ypač tai ryšku eseistinėje knygoje "Laiškai mylimoms moterims", kurioje vyrauja gyvenimo ir mirties ("Laiškai mirusiai motinai"), meilės ("Laiškai Virginijai") ir vilties ("Laiškai Vijolei") temos. Mirusiems ir patiems brangiausiems - nemeluojama, todėl knyga be galo atvira, nuoširdi ir išmintinga. Tai - talento ir skaudžiausių apmąstymų, plaukiančių iš sielos gelmių, rezultatas.