Apysakų ir apsakymų rinkinys: Ledi Makbet iš Mcensko apskritires; Kariautoja; Užburtas klajūnas; Geležinė valia; Vienaminčius; Kadetų vienuolynas; Kairiarankis. -------, apysaka „Kairiarankis“ yra sakmė, bet ji labai priartėja prie tikrovės, nes autorius puikiai pažinojo ne tiktai Tulos meistrų, bet ir kazokų, ir dvarininkų, ir kunigaikščių gyvenimą. Visos etnografinės detalės labai ryškios, įvykių seka logiška, ir skaitytojas tikrai tiki tuo, kuo ir Nikolajus Leskovas šventai tiki: rusai ir nemokėdami aritmetikos viską daro geriau ir tiksliau nei Londono meistrai... Apysakos siužetas aiškus ir keliais sakiniais atpasakojamas: Londono šaltkalviai rusų carui padovanoja labai mažą, tik pro melkoskopą įžiūrimą metalinę blusą, kuri gali net šokti. Caras tą keistą dovaną parsiveža į Piterį ir tuoj pat pasiunčia ją į Tulą, tikėdamas, kad garsieji ginklininkai sugebės patobulinti Anglijoje sukurtą metalinį stebuklą. Taip ir atsitinka. Trys berneliai, gavę tokią užduotį, išeina į vienuolyną, meldžiasi tris paras, sugrįžę užsidaro mažoje trobelėje ir dirba. Ir atlekia iš Dono stepių kazokų atamanas šešiais žirgais kinkytoje karietoje tiksliai tą valandą, kai darbas baigtas, ir meistrą Kairiarankį kartu su blusa nuskraidina į Piterį. Caras per melkoskopą pamato ne tik pasagas, bet ir meistrų pavardes, iškaltas ant tų pasagų. Pakaustyta blusa kartu su meistru Kairiarankiu iškeliauja į Londoną, ir vėl su žirgais, geležinkelio dar nebuvo. Kelionė tolima, bet nulekia labai greitai, ir tai nėra fantazija – devynioliktajame amžiuje ne tiktai valstybės žygūnai, bet ir gubernatoriai, ir kunigaikščiai važinėjo nepaprastai greitai. Šešetą žirgų valdė ne tiktai vežėjas, bet ir forreiteris, kurio ypatingą užduotį mums dabar sunku ir suprasti.(Forreiterio profesija labai vaizdingai aprašyta Nikolajaus Leskovo apysakoje „Užburtas klajūnas“, ir būtent šis kūrinys yra išverstas į lietuvių kalbą.)---------Apysaka „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ pasakoja sukrečiančią meilės istoriją: turtingame ūkyje nuobodžiaujanti jauna pirklio žmona Katerina Izmailova pamilsta lengvabūdį prievaizdą Sergejų. Ilgus metus giliai viduje gniaužusi savo jausmus, Katerina visa savo siela bei kūnu atsiduoda nuodėmingai meilei ir pražūtingai aistrai. Siekdama išsaugoti Sergejaus meilę, ji ryžtasi net žmogžudystėms…. Sukrečiantis šios beprotiškos meilės finalas tarsi klausia, kur yra riba tarp didelės meilės ir nuopolio, kokios aistros turi siausti moters sieloje, kai ji vieną po kito žudo žmones.