„Lėlių fabrikas“ – tai užburianti istorija, primenanti Johno Fowleso „Kolekcionierių" ir Tracy Chevalier „Merginą su perlo auskaru“. Tai šiurpokas pasakojimas apie Viktorijos laikų Londoną, kurti svajojančią moterį ir keistuolį senienų kolekcininką.

Londono Haid parke susižavėjusi minia stebi Didžiosios parodos paviljono statybą. Čia atsitiktinai susitika du žmonės. Menininke svajojančiai tapti Iridei – tai tik trumpa neįsimintina akimirka, tačiau Silui, keistų ir gražių įdomybių kolekcininkui – nenumaldomos aistros pradžia.

Lėlių veidus fabrike piešianti Iridė slapčia svajoja tapti tikra menininke – vakarais rūsyje prieš veidrodį ji tapo pati save. Netyčia gatvėje sutiktas dailininkas-prerafaelitas Luisas Frostas pasiūlo jai tapti modeliu. Mergina sutinka su sąlyga, kad jis išmokys ją tapyti aliejiniais dažais.

Iridės gyvenimas ir pasaulis staiga nušvinta, tačiau kuo ryškesnė šviesa, tuo tamsesni šešėliai, kuriuose tūno blogis: Silas nuo jųdviejų susitikimo akimirkos galvoja tik apie ją, o jo susižavėjimas mergina tampa apsėdimu…

„Lėlių fabrikas“ – tai istorija apie talentą, meilę, norą pažinti ir kito asmens savinimąsi. Ji iš istorijos rūkų prikelia 1850-ųjų Londoną ir čia kunkuliuojančias ambicijas, ateities vizijas ir su jomis kontrastuojančią purviną tikrovę. Tai pokyčių laikas, nulemsiantis Britanijos ir jos žmonių likimą. Pagrindinė Elizabeth Macneal knygos tema – to meto moterys. Nors jaunosios Iridės svajones varžo visuomenės normos, į priekį ją veda noras tapti tuo, kuo giliai viduje visada žinojo esanti.

„Lėlių fabrikas“ – turiningas ir stiprus debiutinis romanas. Rašyti apie vaizduojamąjį meną nėra paprasta, tačiau Macneal tikrus ir išgalvotus menininkus kuria taip gyvai, kad skaitytojas ne tik savo akimis pamatys jų nutapytų palečių spalvas, bet ir sužinos viską apie prerafaelitų judėjimą.