Apysakoje autorius ryškiai pavaizduoja pokarinio Lietuvos kaimo socialinę atmosferą, atskleidžia valstiečių nuotaikas. Teigdamas gėrį, M.Karčiauskas parodo, kad ir pačiomis ypatingiausiomis ir nepalankiausiomis gyvenimo sąlygomis žmogus gyvena, dirba ir myli. Pagrindinę vietą apysakoje užima tragiška kalvio Žeko ir Saverijos meilė.
Apysaka parašyta kaip vaiko išgyvenimai.

Viskas buvo šventa