Mėnulio vaikai – antroji J. Ivanauskaitės knyga. Knygoje pasakojama keista dviejų jaunų žmonių istorija. Šioje knygoje galima rasti visko: hipių, meilės, beprotybės, narkotikų, kasdienybės, stebuklų, nevilties... Keista, tačiau perskaitęs šią knygą gali patikėti tuo, kuo vargiai patikėtum net ir pats pergyvenęs. Tiesiog tokie dalykai, kaip vien nuo merginos žvilgsnio visur staiga išdygstančios neužmirštuolės arba tavo kaktą liečianti Elvio Preslio šmėkla taip gerai „įsipaišo“ į kontekstą, jog tai nė kiek nestebina. Be to, tai suteikia turiniui žymiai daugiau prasmės. Skaitydamas knygą supranti: viskas priklauso ne vien nuo tavęs, yra kažkas, kas gali padaryti jog kiekvienoje sankryžoje susitiktum save patį, arba kad jau negyvi drugeliai pradėtų skraidyti... Knygoje aprašomi įvykiai vyksta maždaug prieš 20 metų, kai dar nebuvo žlugusi SSRS ir Lietuva buvo jos sudėtyje. Knygoje išryškėja jaunimo tarpe tuo metu tvyrojęs kultūrinis badas. Kinas, teatras nerodo nieko naujo; knygų, muzikos apskritai maža... Tokio kultūrinio bado sąlygomis jauni žmonės griebiasi įvairiausių priemonių tam kad nepavirstų vaikščiojančiais zombiais. Jie pankuoja, buriasi į hipių komunas, klauso metalo, vartoja narkotikus, geria rašalą, rūko žolę, stato pogrindines roko operas ir t.t. Be galo įdomu skaityti knygą, kurioje viskas žvelgiama iš dviejų perspektyvų, pirmojoje dalyje – kalbama merginos, vardu Anita, asmeniu. Ji visą laiką galvoja apie savo meilę Gediminui. Ta meilė - tai daugiau nei jausmas. Tai tiesiog jos manija. Ji ieško žmonių, kurie būtų pažinoję Gediminą, klausosi jų pasakojimų, ji tiesiog pamišusi dėl Gedimino. Ji pastoviai jam kartoja, kaip yra gerai, kad ji turi jį, nes ta meilė yra jai labai svarbi ir t.t. Deja, atrodo, kad Gediminas jau yra miręs. Atrodo. Beklausant jį pažinojusių žmonių pasakojimų, vis labiau neįtikinamesnė atrodo dingimo kalnuose versija. Darosi panašu, jog Gediminas ne mirė, o tik dingo. Dingo, nes pats to norėjo. Antrojoje knygos dalyje kalbama Gedimino asmeniu. Jis pasakoja apie savo gyvenimą, kaip ir Anita jam, taip ir jis rašo Anitai laiškus ir t.t. Gediminas daug laiko praleidžia beprotnamyje, kur jis dirba. Bepročiai yra vienas įdomesnių šios knygos aspektų. Jie parodo tikrąsias vertybes, parodo, koks svarbus yra dvasinis penas (pavyzdžiui: mergina, gulinti beprotnamyje, neriasi iš kailio, kad galėtų pamatyti kelias nuotraukas ar paklausyti truputį muzikos, ko šiaip ji daryti negali...). Apskritai, ši knyga yra be galo įdomi. Nežinau, kiek ji galėtų sudominti vyresnio amžiaus skaitytoją, tačiau jaunesniems žmonėms ji bus tikrai gardus kąsnelis. Jei dar neskaitėt – primygtinai siūlau perskaityti.