Iš vienos širdies

Pasinaudojus artimųjų pagalba, pavyko sudėlioti per daugelį metų parašytas eiles. Tai mėgėjiškas rašymas. Nevadinu savęs poetu, nes nesėdėjau dienomis, kurdamas posmų. Tai daugiausia proginiai eilėraščiai, atsiradę įvairiausiomis situacijomis, kai renginyje norėjosi eiliuoto žodžio.
Tai būtų: „Kenčianti Motina", „Parduotai Tėvynei", „Pabudimas", „Vėl parimo kryžius" (artimo žmogaus sodyboje šventinant kryžių), „Prabėgę metai", „Sausio 13-oji", „Kas labiau mylėsime Tėvynę?". Kiti parašyti su ašara akyse: „Tremtinio malda", „Maldos galybė", „Mažoji gėlelė", „Kodėl sielai liūdna?".
Žmogų kartais pagauna keisti jausmai ryto prieblandoje, saulei leidžiantis, vėjui tyliai glostant veidą, byrant lapams. Užplūsta ilgesio kupini jausmai, ima rimuotis posmai, dažnai išspausdami ne vieną ašarą. Kai parašai ir perskaitai, atrodo, lyg lengviau lieka, nurimsta ilgesys. Aprimsta skausmas, vis dar tebekraujuojantis širdies gilumoje dėl pražuvusių jaunystės metų. Garsiai nesiskundžiu, nes suprantu, kad tai buvo suderinta su Dievo valia.
Ką benustebinsi savo eilėmis?! Kartais išgirsti net priekaištą, kad tai menkaverčiai eilėraščiai, tik popieriaus gadinimas. Na ir tegul! Rašiau sau, ieškodamas pilkų dienų tarpsniuose prošvaisčių, atgaivos sielai, širdžiai. Tai mane ramino ir guodė.