Vieno žymiausių vokiečių rašytojų Hermano Hesės (1877–1962) kūrybinis kelias prasidėjo amžių sandūroje, kai stiprėjo dekadentinės tendencijos, kai populiarėjo idealistinės A. Šopenhauerio, S. Kierkegoro filosofinės sistemos, pomirtinės šlovės susilaukė F. Nyčė. Rašytoją visada domino idėjų, o ne daiktų pasaulis, dvasios ir materijos priešprieša. „Stiklo karoliukų žaidimas“ – brandžiausias H. Hesės romanas, atnešęs autoriui Nobelio premijos laureato šlovę (1946). Čia bandoma sutaikyti priešybes „dvasia – jausmas“, bet amžinasis būties dualizmas nagrinėjamas kur kas nuodugniau. Veiksmo perkėlimas į tolimą XXII amžių leidžia susikaupti ties idėjų pasauliu, nagrinėti problemą filosofiniu aspektu ignoruojant konkrečią buitį. Dvasinio prado reiškėjas – romano pagrindinis herojus Jozefas Knechtas gyvena idealioje Kastilijoje, ypač palankiomis sąlygomis, skatinančiomis visų intelektualo dvasinių galių suklestėjimą. Jo antipodas – Pilnijas Desinjoris, Jozefo ir bičiulis, ir priešas, atėjęs iš visai svetimo jam pasaulio. Jaunuoliai kovoja tarpusavyje, vykdydami iš esmės tą pačią misiją: abu svajoja sutaikyti du priešingus pradus – dvasią ir pasaulį.