Stojo į aktorinį, o tapo vitražo meistru
Kadangi tuomet Švenčionėlių mokykloje-internate buvo labai stiprūs pedagogai, tai ir nemažai žymių žmonių yra baigę šią ugdymo įstaigą. Po to, kai 1973 metais Vaižganto brolis Ričardas dideliam visų nustebimui įstojo į kunigų seminariją, buvo dedamos visos pastangos, kad brolio pėdomis nepasuktų ir Vaižgantas.
- Tuomet mane pradėjo įtikinėti, kad stočiau į aktorinį. Nors dailės mokytoja Gudmonaitė ir sakė, kad mano kelias su teptuku ir pieštuku, bet visgi paklusau daugumos nuomonei ir pabandžiau stoti į aktorinį. Žinoma, neįstojau ir atsidūriau kariuomenėj Šiaurėje. Kadangi buvau gimęs Sibire, šalčių nebijojau, o praėjus internato gyvenimą ir discipliną ir armijos sunkumai nebaugino. Nors dar vidurinėje rašiau eiles, bet kariuomenėje jų atsirado dar daugiau. Dalis per gyvenimą parašytų eilėraščių sugulė į nedidelę knygutę „Gyvenimas toks, koks yra“. Beje, kalbant apie kunigystę, visi ją pranašavo man, o ne Ričardui, nes aš buvau „klapčiukas“, patarnaudavau mišiose ne tik Švenčionėlių bažnyčioje pas kunigą Laurinavičių, bet ir Mielagėnuose, pas kunigą Miškinį, daug metų važinėjau į Ignaliną, pas kunigą Igną Jakutį, į Daugėliškį, pas kunigą Žemėną. Tad man pranašavo kunigystę, o kai stojau į aktorinį, manęs klausia: „Tu nuo ko?“, o aš gi: „Nuo nieko“. Taip ir baigėsi aktorinė karjera. Grįžęs pradėjau dirbti Dailės kombinate. Iš pradžių dirbau medžio ceche, po to pradėjau kurti mozaiką, o vitražas man tuomet atrodė nepasiekiamas, svajonių viršūnė. Ten dirbo supermeistrai. Matyt, pamatė, kad šį tą galiu, ir pakvietė ateiti į vitražą. Taip ir dirbu su vitražu jau virš trisdešimt metų, - apie savo kelią į vitražų pasaulį pasakoja Vaižgantas. O tas vitražų pasaulis – lyg vandenyno gel