Gamtmeldžio sodas

Iš dzūkiškojo dienoraščio



Nedideliame panemunės lopinėlyje už Liškiavos Henrikas Gudavičius veisia ir sėja retuosius augalus, o laisvalaikiu lanko aplinkinius kaimus ir jų žmones, stengiasi įamžinti savitą kraštovaizdį, Dzūkijos krašto kultūrinius ir etninius turtus. Gamtininko ir publicisto tekstai atveria gamtos paslaptis, savitą filosofiją, globaliojo pasaulio problemas, matomas iš Dzūkijos nacionalinio parko erdvės ir ilgamečių gamtmeldžio patirčių.

„Lietuvoje nėra kalnų, tiktai kalvos ir kalvelės. Bet ir už jų gali pasislėpti žmogaus, augalo ar kokio mažo gyvulėlio gyvenimas. Reikia jį atrasti – pamatyti, išgirsti, pajusti. Nuošalus Kašalyno viensėdis gali būti taip pat toli kaip ir Baškirija. Ir kai daugelį metų neskubėdamas eini tais pačiais Dainavos krašto takais, rodos, savotiškai priartėja ir anoji, jaunystėje atrastoji Baškirija, ir tolimasis, tiktai laikino atvykėlio žvilgsniu palydėtas Kivačo krioklys... Visa Žemė yra toli nuo mūsų, ir arti. Bet svarbiausia, kad ta mūsų Žemė vis dar graži ir gyvybinga. Metams bėgant geografiniai atstumai padidėja ir tada atrodo, kad kasdien regėti savąjį Nemuną yra laimė. Uralai nutolsta lyg jaunystės maksimalizmas ir labai artima patampa senuko Čarlzo Darvino išmintis: per dieną užtenka nueiti pusę kilometro, jei viską tame kelyje pamatysi.“ – Henrikas Gudavičius