Lavonų degintojas

4-ojo dešimtmečio pabaiga. Prahos krematoriume dirba kuklus, darbštus ponas Kopfrkinglas, dievinantis savo žmoną, dukrą ir sūnų ir besidomintis budizmu. Laikai keičiasi, horizonte pasirodo naciai, visuomenėje vis labiau įsigali visuotinio siaubo atmosfera, o Kopfrkinglas toliau švelniai ir meiliai kremuoja garbius Prahos piliečius, tikėdamas, jog liepsnai atiduodamas kūnus jis spartina sielų kelionę tobulumo link – kaip moko budistų doktrina.

Siaubą kelia nepastebimai stiprėjanti Kopfrkinglo beprotybė ir jo metamorfozė: iš sąžiningo darbuotojo ir pavyzdingo šeimos tėvo jis virsta įsitikinusiu naciu, besimėgaujančiu išrinktiesiems priklausančiomis privilegijomis; būsimos šviesios ateities labui jis be gailesčio paaukoja karštai mylėtą žmoną žydę ir sūnų.

„Lavonų degintojas“ - romanas, kuriame po šleikštaus parodomojo švelnumo luobu tarpsta nesveikas, vis labiau yrantis nacizmo ideologijos veikiamas maniako protas.