Antikinės tragedijos suklestėjimas siejamas su trimis didžiaisiais graikų tragikais, gyvenusiais V a. pr. Kr. - Aischilu, Sofokliu ir Euripidu. Pastarojo kūriniai laikomi kokybiškai nauju dramaturgijos raidos etapu. Euripidas giliau ir subtiliau už savo pirmtakus atskleidė vidinį herojų pasaulį, išryškino sudėtingus charakterius, pavaizdavo stiprius jų išgyvenimus. Pasinaudodamas mitologiniais siužetais dramaturgas bandė kelti svarbius to meto klausimus, svarstė opias visuomenės problemas, veikėjų lūpomis išsakė savo mintis ir samprotavimus. Geriausios Euripido kūrybos ypatybės atsiskleidžia jo tragedijoje „Elektra“.