Aštrios šiandieninės Lietuvos sociopolitinės problemos, nužengusios nuo laikraščių pirmųjų puslapių, ir atšipusi agitbrigadinė sociumo kritika, besivelkanti paskui nuo perestroikos laikų. Klasikinis diogeniškas juodasis humoras ir vulgarūs anekdotiniai šiandieninių gatvių bajeriai. Šmaikštus renesansinis „Dekamerono“ stilius ir archajiška Žemaitės laikų kalba. Universali senųjų amžių biblinė didaktika ir banalūs dabartinių bobžurnalių patarimai. 1997-ųjų Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas rašytojas Juozas Erlickas – lietuvių literatūros „veikėjas“ ir gyvas „klasikas“. Ir Juozas iš Fabijoniškių – liaudies „dainius“ ir šiaip savas „bičas“.

Kuo skiriasi šie du Erlickai? Arba dar tiksliau – kaip Juozas iš Fabijoniškių tapo Juozu iš televizoriaus ekrano? Nepatingėjau ir pasiknaisiojau lietuviškos spaudos archyvuose. Ir baisiai nustebau: per pastaruosius penkerius metus (jeigu ne per visą dešimtį) Lietuvos spaudoje NEBUVO NĖ VIENO RIMTO KRITINIO STRAIPSNIO APIE J. ERLICKO KŪRYBĄ. Erlickas neįdomus nei bent kiek solidesniems analitiniams žurnalams (pvz., „Veidui“), nei politkultūriniams leidiniams (pvz., „Kultūros barams“). Per minėtą laikotarpį kultūros savaitraščiuose pasirodė vos keletas straipsnelių, susijusių su J. Erlicko tekstais: pataikūniškas S. Parulskio opusas apie bičiulio „Prisimynimus“ („Š. A.“, 2005.I.15) ir kandžiai panegiriška kaimyno V. Braziūno prisiminimų odė „Juozas kaip Juozas. Užtat jo didybė ir grožis!..“ („Literatūra ir menas“, 2003.III.6). Viskas! Užtat nuo liaupsių J. Erlickui tiesiog lūžte lūžta visi bulvariniai geltonosios spaudos laikraštpalaikiai, įskaitant ir autoriaus darbdavį „Lietuvos rytą“...

Nepatingėjau ir pabandžiau iškapstyti nors lašelį informacijos apie naujausią jo knygą – „paguglinau“ žodžius „Juozas Erlickas Bajorų“. Ir ką jūs manote? Ogi apie pačią knygą – nieko! Kalnai reklamos, kviečiančios į pristatymus, pačių pristatymo šou aprašymai, kažkokie konkursai, kvaili reklaminiai interviu... Ir krūvos internetinių komentarų, kurių esmė – paprasta kaip mūsų Tėvynė: „Šaunuolis Juozas, vėl naują knygą išleido...“

Ką gi. Ikonizuota Juozo Erlicko figūra lieka anapus kultūrologinių ir literatūrologinių diskursų, anapus tekstinės analizės, anapus literatūrinės kritikos. Kitaip tariant, literatūriniam pasauliui ji visiškai neįdomi. Kada tai įvyko? Literatūrinis Lietuvos pasaulis (arba, kitaip tariant, ganėtinai uždara oficiozinių rašytojų ir valstybinių kultūrininkų grupuotė) „atstūmė“ J. Erlicką, kai šis įsidarbino korporacinės žiniasklaidos organe ir jo puslapius užliejo pseudoliteratūrinės eseistikos vaizdeliais, kai spjovė į literatūrinę nomenklatūrą ir parsidavė pramogų verslui, kai scenoje užtraukė paprastutę „runkelinę čiastušką“, o ne giesmę vadinamajai „elitinei“ kultūrai.