Naujasis Umberto Eco romanas skęsta tirštame rūke. Pagrindinis veikėjas Jambas pabunda ligoninėje praradęs savo praeitį - atmintį. Jis turi iš naujo susipažinti su pasauliu, kuriame praleido jau šešiasdešimt metų, tačiau vėl viskas prasideda iš naujo. Atmintyje liko viso pasaulio istorija, bet asmeniniai prisiminimai paslėpti. Kai solidaus amžiaus knygų antikvaro gyvenime jau nebuvo likę pirmų kartų, staiga net dantų valymasis tapo nauju potyriu. Šešiasdešimtmetis kūdikis nepažįsta savo žmonos, vaikų, geriausio draugo, padėjėjos Sibilės.

Knygos pradžioje ironija susipina su giliai slepiamu liūdesiu. Umberto Eco meistriškai sugeba sulydyti šiuos dalykus. Kiekviena smulkmena, kurios dažniausiai niekas nė nepastebi, šiame kontekste tampa svarbi ir įgauna visai kitą atspalvį. Kartais taip norisi ką nors pamiršti, tačiau tik pamiršus suvoki, kas yra atmintis.

Yra kvailių, geriančių, kad užsimirštų, ar vartojančių narkotikus, jie sako: jei tik galėčiau, norėčiau viską užmiršti. Aš vienas žinau tiesą: užmiršti yra siaubinga. Ar yra kvaišalų, kurie padėtų atsiminti?

Juokingiausia ir kartu graudžiausia šioje istorijoje yra tai, kad Jambas neatsimena, ką iš tiesų mylėjo, o kandidačių yra ne viena. Žmona, kaip visada yra žmona, bet kaip čia su ta jaunute padėjėja Sibile? O kur dar kelios meilužės...

Norėdamas prisiminti praeitį, Jambas nuvyksta į savo vaikystės namus, čia ir prasideda pagrindinis pasakojimas. Įdomu, kaip atmintį susigrąžintų žmogus, kuris nėra perkaitęs nė vienos knygos? Jambui knygos tampa raktu, tiesa, dar prie viso atminties atkūrimo plano pridedamos ir plokštelės bei laikraščiai, komiksai, žurnalai, nors pagrindinio veikėjo nekankina tokia nostalgija, kaip skaitytojo, kuris prisimena vaikystėje Žiulio Verno, Aleksandro Diuma skaitytas knygas.

Prie minėto siužetinio knygos stuburo dar pridedama Italijos ir viso pasaulio istorija, Antrojo pasaulinio karo kontekste. Knyga įgauna pagreitį, nors milžiniškas kitų kūrinių ištraukų citavimas šiek tiek trukdo įsibėgėti, tačiau pamažu ryškėja praeities kontūrai, pamažu einama link svarbiausio...

Keisčiausia tai, kad ši knyga iš tiesų neturi pabaigos. Perskaitęs paskutinį žodį verti puslapį ir lauki, kas bus toliau...Toliau – grįžimas atgal. Umberto Eco įrodo, kad ne be reikalo yra laikomas vienu iškiliausiu šių dien romanistu, apie mokslinę veiklą neverta kalbėti – atsibostų ir vardyti visus pasiekimus.

Visiems, neskaičiusiems šios knygos, gali kilti klausimas dėl jos pavadinimo, tačiau ir čia rašytojas sugebėjo susieti iš pažiūros visai nepanašius dalykus.

„Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“ – dar vienas Umberto Eco šedevras, gausiai iliustruotas „praeities“ nuotraukomis.

Kas iš tiesų yra ta atmintis?Ar verta gimti, jei paskui nieko neatsimeni?Ar verta neperskaityti knygos, kurios niekada nepamirši?