Pasakojimas apie sudėtingų įvykių kupiną berniukų gyvenimą nuves į pokario metus, kai ištikima draugystė buvo svarbiau už viską.

Žinomo kino operatoriaus Rimanto Juodvalkio apysaka „Dviratis be vieno rato“ skirta paaugliams ir jaunimui. Veiksmas mus nukelia į pokarinį Kauną, kur žmonės stovi kilometrinėse eilėse prie duonos parduotuvių, kur šeimynos prie stalo dalijasi viena sūrio skiltele. Bet yra giedra ir vaiski vasara, yra miesto vaikiščiai su savo likimais ir kvailokais rūpesčiais: kaip sugauti daugiau žuvies, kad turguje ją iškeisti į duonos kepalą, kaip atgauti kažkieno pavogtus balandžius, už ką nupirkti draugui gimimo dienos proga dviratį, kaip atkeršyti senei, kuri už sutaisytus batus sumoka tik kelias varganas kapeikas. Autorius, atrodytų, lyg ir nieko naujo nepasako: visi mes, būdami paaugliai, gulėjome paplūdimiuose, „zuikiais“ lindome į kino sales, vogėme iš svetimų sodų obuolius, visi gerai prisimename giedras ir vaiskias atostogų vasaras. Bet finale autorius netikėtai atverčia dramatišką puslapį: tie miesto vaikiščiai bekvailiodami užkliudo totalinio režimo sargus, ir tai suprantama kaip kenkimas ir priešinimasis sovietinei valdžiai. Mergaitė trumpais datuotais sakiniais mums pasakoja, kaip dūžta vaikiščių likimai: kažkam gresia tremtis į tolimąjį Sibirą, kažkas beprasmiškai žūsta, miršta nespėjusi išsiskleisti pirmoji meilė...