240-ieji metai. Jaunas kuršis Knyva svajoja pasekti savo žuvusio tėvo pėdomis ir tapti samdiniu Romos imperijos legionams priskirtoje „sarmatų“ kavalerijoje. Jaunuolis su palydovais nukeliauja į tas žemes, tačiau jiems netikėtai tenka sprukti atgal. Tada Knyva sau ir draugams pažada grįžti stiprios kariuomenės priekyje ir sunaikinti Romos imperiją. Deja, pirmą kartą užpuolus to padaryti nepavyksta, nes Kernavę sukrečia skaudi nelaimė... Ir tik beveik po dešimties metų Knyva dar sykį įsiveržia kaip suvienytų genčių, dabar vadinamų baltais, o trečiame amžiuje įvairių autorių įvardytų tai sarmatais, tai getais, tai gutonais ar gotais, karvedys. Grįžta kaip juodos lemties ženklas, pranašaujantis Romos imperijos galą. Taip prasideda pirmasis iš karų, kurie vėlesnių istorikų buvo pavadinti Gotų karais.

„Nuo Aleksandro Duma laikų istorinis romanas yra visuotinai pripažinta priemonė, vedanti į gyvą ir jausminį tautos praeities pažinimą. Kadaise, Lietuvoje svarbų tautos žadinimo darbą atliko Pietario „Algimantas“, bet tame romane herojus buvo paties autoriaus sukurtas, o štai Romualdo Drakšo pagrindinis romano „Romos priešai“ veikėjas yra pirmas gudų (baltų genčių) vadas, įveikęs jungtines Romos karo pajėgas, ir istorinės jo žygio aplinkybės buvo tuometinių istorikų išsamiai dokumentuotos.“