Pradedant apibūdinti šį F.Dostojevskio keturių dalių romaną, visų pirma reikėtų pradėti nuo pavadinimo. Autorius ne be reikalo šį kūrinį pavadino vieninteliu žodžiu: „Idiotas“. Visame romane tarsi bandoma atskleisti pastarojo žodžio prasmė bei idioto vieta visuomenėje. Idioto vaidmuo, be abejo, tenka pagrindiniam herojui – kunigaikščiui Myškinui, kuris vaikystėje sirgo (tegul ir) „idioto“ liga bei gydėsi Šveicarijoje. Mirus jo globėjui ir pasibaigus gydymui skirtoms išlaidoms, kunigaikštis grįžta į Rusiją ir bando tapti pilnaverčiu visuomenės nariu. Deja, nesugadinta, naiviai vaikiška kunigaikščio siela tampa jo naujo gyvenimo auka, kuri galiausiai priveda prie to, nuo ko ir buvo pradėta, t.y. kunigaikštis vėl suserga „idioto“ liga, kuri nepalieka galimybės pilnai atpažinti aplinkinio pasaulio ir jame gyvenančių žmonių, kad ir buvusių kadaise labai artimų.

Žmonėms patinka atviraširdiškumas, naivumas,geraširdiškumas, ypač, kai tuo galima pasinaudoti. Deja, tokias savybes turinčiam žmogui ne vieta tarp pasauliečių ar suaugusiųjų. Idiotą supranta ir juo nesinaudoja vaikai, galbūt ir dėl to, kad idiotas širdyje irgi vaikas.

Dostojevskis romaną parašė nenuobodžiu, o skaitytojų dėmesį patraukiančiu stiliumi. Įvykių eiga ir detalės kartais net prikausto skaitytoją prie romano. O romano pabaiga – ne visiškai aiški ir be užbaigtos minties, kas dar gerokai po romano užbaigimo verčia susimąstyti ir pagalvoti apie romaną, jo esmę, idėjas ir t.t.