Viktorija Džons vaikystę praleido globos namuose. Sulaukusi aštuoniolikos juos palieka ir atsiduria... gatvėje. Mergina neturi nei artimųjų, nei kur eiti, todėl prieglobstį susiranda viešajame parke. Ten užveisia nedidelį gėlyną – gėles mergina pamilo dar vaikystėje, klausydamasi globėjos pasakojimų apie karalienės Viktorijos laikais gyvavusią gėlių kalbą.

Karalienės Viktorijos laikais gėlės būdavo pasitelkiamos romantiškoms užuominoms, bet vaikystėje meilės nepatyrusiai, niekuo nepasitikinčiai ir nieko arčiau prisileisti nemokančiai Viktorijai Džons gėlės – vienintelis ryšys su pasauliu. Per gėles ir jų reikšmes mergina gali kitiems papasakoti apie savo širdgėlą, nepasitikėjimą ir vienatvę.

Vieną kartą už merginos su gėlėmis užkliūva paslaptingo gėlių prekeivio žvilgsnis. Nepažįstamasis, žinantis tamsiausią Viktorijos paslaptį, privers prisiminti skausmingą praeitį, kurią ji taip stengėsi pamiršti, ir apsispręsti, ar verta rizikuoti viskuo, ką turi, dėl galimybės tapti laimingai...

„Netikėtai graži knyga apie skaudžius dalykus: vaikus, kurie užauga be šeimos, ir jų, nepatyrusių nesąlygiškos meilės, likimus... „Gėlių kalba“ – tai 2011-ųjų „Džeinė Eir“.

The San Francisco Chronicle

„Ši puiki, viltį gaivinanti knyga kalba apie visas sudaužytas, sutryptas, užguitas širdis ir apie tai, kuo rizikuojame, kai ryžtamės pasveikti ir tapti tikrais žmonėmis ir tarp žmonių.“

Rašytoja Joshilyn Jackson

„Pati užaugau globos sistemoje, todėl jaučiu didelę giminystę su Viktorija Džons, kuri, rizikuodama visko netekti, kovoja su vidiniais demonais ir ieško atpirkimo. Vanessa Diffenbaugh su įkvėpimu ir gailesčiu sukūrė širdį draskančią istoriją ir padovanojo mums labai žmogišką personažą, kurį verta palaikyti.“

Rašytoja Paula McLain