Dieviškoji komedija

„Dieviškoji komedija" – tobuliausios formos poema iš visų kada nors sukurtų. Grakščių strofų laiptais Dantė veda savo skaitytoją nuo žemiausių į aukščiausias būties sferas, kurdamas žmogaus gyvenimo paveikslą.

Alegorinė poema, susidedanti iš trijų dalių („Pragaras", „Skaistykla", „Rojus"), simbolizuoja sudėtingą žmogaus kelią į krikščionybės suvokimą, pažinimą ir laimę – kaip kitaip šią patirtį papasakoti, jei begalybė sutelpa taške, o amžinybė mirksnyje? „Dieviškoji komedija" dažnai apibūdinama kaip poetinė Viduramžių ir ankstyvojo Renesanso enciklopedija. Joje gausu XIV a. pradžios gyvenimo vaizdų, teologijos, istorijos, mokslo, politikos ir moralės problemų.

Manoma, kad būdamas vos 9 metų, Dantė išvydo Beatričę Potinari, kuri vėliau tapo jo kūrybos mūza ir įkvėpėja. Būsimasis poetas Beatričę mylėjo idealia viduramžių riterių meile – iš tolo, niekada jos neužkalbinęs, mergina nežinojo apie garbintojo jausmus, tačiau visam gyvenimui tapo jo moters idealu. Beatričė ištekėjo už Simone di Bardi ir mirė jauna, vos sulaukusi 25 metų. Dantė labai gedėjo mylimosios, niekada jos nepamiršo ir pasižadėjo parašyti knygą „kokios niekas niekados dar nė apie vieną moterį nėra parašęs". Savo nemirtingame kūrinyje poetas pavaizdavo Beatričę kaip kelią link aukščiausių tikslų išsipildymo.
Kūrinys atspindi XIV amžiaus pasaulėžiūrą, teologines idėjas ir filosofiją. Dantės pasaulio matymas kartu ir viduramžiškas, ir jau humanistinis.
Dieviškosios komedijos" leidimas su Gustavo Dorė iliustracijomis suteikia skaitytojo vaizduotei peno, leidžia „išvysti" įvairius pragaro, skaistyklos ir rojaus vaizdinius, kuriais norima parodyti, kaip kenčia nusidėjėliai ir džiaugiasi palaima išrinktieji.

Klasikinės literatūros šedevras, atskleidžiantis žmogaus būties esmę su nepakartojamomis Dore iliustracijomis.