Mikalojaus Daukšos „Postilė” yra ne vien „paminklas”, bet ir nuolat iš naujo perskaitomas kūrinys, provokuojantis mūsų mąstymą bei intelektualines įžvalgas, gyvas mūsų šiandienos gyvenime.

Ką sako XVI amžiaus pamokslai XX amžiaus pabaigoje? Ar suprantamas mums Daukšos nerimas, rūpestis, dramatiškli išgyvenimai, jo filosofinės ir etinės nuostatos: „Tūkus daiktus turime rašte š[ventame], išg kurių didumą tos dienos viešpaties pažint ir išvyst galime. Nes pirma didė anoji diena drin [= dėl] didumo ženklų, kurie ją pralenks: nes dangus pasikrutins, saulė užutems, mėnuo krauju pavirs, žvaigždės iš dangaus puldinės; oras žaibais ir perkūnais, debesys griaudimu ir braškėjimu, marios ūžimu, žemė lumpėjimu [ = drebėjimu], gyvis, išėjęs išg girių, staugimu, kaukimu, baubimu taip baisūs bus, kad žmonės nuog baimės taip didžių, taip stebuklingų ir nepajunkusių [= nepaprastų] daiktų nemintų [= neišmanydami, ką daryti] džiūt ir salpt turi.”
Pripažinkime, kad nelengva skaityti Daukšos tekstą. O suprasti? Kaip padaryti jį suprantamą mokiniui, studentui, kiekvienam žmogui?

Daukšos Postilė ( fotografuotinis leidimas)