Svetlana Aleksijevič – pasaulinio garso baltarusių prozininkė, rašanti rusų kalba. Gimė 1948 m. Ukrainoje. Nuo 2012 m. gyvena ir dirba Baltarusijoje, tėvo gimtinėje.

Keletą dešimtmečių rašė dokumentinę grožinę kroniką. Autorė faktiškai sukūrė savo žanrą – polifoninį romaną-išpažintį, kuriame iš mažųjų istorijų kuriama didžioji istorija.

Svetlanos Aleksijevič kūriniai išversti į 35 kalbas, pelnę daugybę tarptautinių premijų, visame pasaulyje pagal juos sukurta šimtai kino filmų, spektaklių ir radijo vaidinimų.

2015 metais suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą".

„Cinko berniukai" (1989) – knyga apie jaunuolius, patekusius į karo sūkurį svetimoje šalyje, priverstus kovoti su civiliais jos gyventojais, išduotus savo valstybės.

Remdamasi karo dalyvių atsiminimais, pokalbiais su žuvusių ir suluošintų karių motinomis, rašytoja rūsčiai ir įtaigiai pasakoja apie nežmonišką karo prigimtį ir jo aukų artimųjų skausmą, jai rūpi tie, kurie išliko gyvi ir tebetiki savimi. Knyga apie karą, kuris buvo nematomas ir slepiamas nuo liaudies, – apie sovietų karą Afganistane. Apie šį karą žmonės galėjo numanyti tik iš karstų, siunčiamų iš negirdėtos neregėtos šalies. Tatai jau kitas karas, ir žmogus jame jau kitoks.

Už šią knygą S. Aleksijevič kitados buvo persekiojama, tai matyti iš pridedamos teismo posėdžių medžiagos ir įvairių šalių organizacijų laiškų, ginančių rašytojos teisę kalbėti tiesą.