Knyga „Fikcijos“ (1944) netikėtai išplečia pasakojimo ribas, supindama fantazijos ir kasdienybės pasaulį. Joje išnyra pamatinės, Borgesui svarbios temos: sapno ir realybės, vaizdinio ir tikrovės ribų ištirpimas („Griuvėsių rate“), galimos pasaulio tvarkos metafizikos fantastinės prielaidos („Loterija Babilonijoje“, „Babelio biblioteka“), chasidų mistika pagrįsti analitiniai detektyvai („Mirtis ir kompasas“). Knyga pasibaigia pasakojimu „Pietūs“, kurį rašytojas ne sykį nurodo ir kaip autobiografiškai svarbų ir jam pačiam. 1938 metais miršta Borgeso tėvas. Po kelių mėnesių Borgesas suserga kraujo užkrėtimu. Sunkiai serga. Jeigu būtų miręs ir nepradėjęs rašyti savo literatūrine vaizduote paremtų istorijų (knygų „Fikcijos“, „Alefas“), apie Borgesą, remdamiesi vien tik jo ankstyvosiomis filosofinėmis refleksijomis ar poezija, mes, ko gero, šiandien nekalbėtume. Borgeso fenomenas neredukuojamas į kurį nors vieną konceptą. Jis yra visų pirma rašytojas, sugebėjęs abstrakčią idėją paversti netikėta, visas įprastas mąstymo struktūras griaunančia literatūros kūrinio intriga. Bet Borgesas išgyvena.