Antikinė literatūra gyvavo apie 1200 metų. Vienas iš antikinės literatūros bruožų – humanizmas, žmogų laikęs pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Graikų literatūrai būdingas saiko jausmas. Atskirdami, apibrėždami, suteikdami kontūrus įvairiems reiškiniams, graikai taip pat turėjo saiką. Jie sugebėjo siekti apibrėžtumo ir aiškumo to nepabrėždami.
Graikijoje išoriniu literatūros buvimo ženklu laikomas literatūros teorijos, kritikos ir filologijos buvimas. Vidiniu literatūros požymiu laikomas faktas, kad graikų literatūra save suvokia kaip literatūrą. Jos kūrėjai jaučiasi esą autoriai.-----Romėnų gyvenimas nebuvo ramus. Šiaurėje stūksojo seni, išmanantys meną, amatus, raštą etruskų miestai. Etruskai yra mįslė naujajam pasauliui: nežinoma nei kokios kilmės tauta tai buvo, nei kokia kalba kalbėjo. Ji paliko daug rašto paminklų, bet neįstengiama jų perskaityti. Romėnai daug ką pasisavino iš etruskų: raštą, būrimo iš paukščių ir gyvulių kepenų paslaptis, karalių ir valdininkų regalijas, kalendoriaus elementus, kai kuriuos religijos dalykus, gladiatorių kovas. Kai kas mano, jog Romos vardas etruskiškas. Iš pradžių romėnai buvo susiję su etruskais, bet Roma nevirto etruskų miestu. Sustiprėję septynkalnio miesto gyventojai kaimynus užkariavo ir asimiliavo. Etruskai išnyko nuo žemės paviršiaus...