Be jokios abejonės, tai aukštos klasės kūrinys, nusipelnantis aukščiausio įvertinimo. Jei norite, galite man prieštarauti, tačiau aš apginsiu šį kūrinį visais įmanomais būdais.

Iš pradžių atrodo, jog tai paprasta vieno senyvo vyro, Pjero Gorijo, istorija. Knygoje pasakojama apie tai, kaip bankrutavo jo bendrovė. Jo didžiausia klaida yra per didelis rūpinimasis dvejomis išlepintomis, nerūpestingomis ir nedėkingomis dukromis. Pastarosios net neaplanko savo tėvo, kai šis guli mirties patale. Šalutinė siužeto linija pasakoja apie jauną vyrą, Eugenijų Rastinjaką, visais įmanomais būdais besistengiantį atsidurti aukštuosiuose visuomenės sluoksniuose. Būtent dėl šio veikėjo romano tonas yra pamokantis. Veikėjas – šiuo atveju, Eugenijus Rastinjakas – laikui bėgant auga tiek morališkai, tiek psichologiškai. Savo kelyje Eugenijus sutinka ir vieną Gorijo dukterų, Delfinę. Teigiamas šio personažo bruožas yra tas, kad jis, net ir naudodamasis kitais, siekdamas savo tikslų, tuo pat metu išlieka rūpestingu ir jautriu vyru. Jis ir jo patarnautojas Kristoferis apmoka visų apleisto Gorijo laidotuves.

Tėvas Gorijo