Australų rašytojo Alano Maršalo (Alan Marshall) knygoje „Aš moku šokinėti per balas“ (1955 m.) jautriai, bet kartu labai atvirai vaizduoja kitokio žmogaus pasaulį.

Apie skaudžius dalykus prabylama paprastai ir atvirai, nuoširdžiai, be patoso, be baimės užgauti ar įžeisti. Rašytojas nemanipuliuoja skaitytojo jausmais, neprašo atgailos ir užuojautos, priešingai – knygoje daug šviesos, nuotykių sveiko humoro. Berniukas įrodo sau ir skaitytojui, kad ramentai nėra kliūtis. Vienintelė kliūtis, trukdanti judėti – perdėtas suaugusiųjų gailestis ir baimė suvokti kitokį. Knygoje puoselėjamos draugystės vertybės, artimųjų palaikymas. Būdamas nepaprastas, jis puikiai gyvena paprastų žmonių kasdienybėje, nevengia kovoti už save, pasipešti mokykloje, medžioti, leistis į nuotykius su draugais, pažinti spalvingą atokių Australijos medkirčių gyvenimą. „Jei nori būti šio to vertas, reikia išmokti priimti smūgius“ – šie medkirčio Piterio išsakyti žodžiai tampa kertiniu knygos filosofijos akmeniu. Šis neslegia – jei radę savo kelyje išdrįsime pasilenkti ir nestokosime jėgų jo pakelti.