Skaitant nepaprastą jauno norvegų rašytojo Karlo Ove Knausgårdo (g. 1968) pirmąją knygą „Anapus pasaulio“, kurią kritikai vieningai laiko pastarojo meto Norvegijos literatūros viršūne, nejučia kyla noras gretinti ją su Knuto Hamsuno „Panu“ ar Vladimiro Nabokovo „Lolita“.

Tai brendimo romanas, nuostabi klajūno daina, grįžimas – ir geografinis, ir metaforinis – į laiką ir vietą, kur „viskas“ prasidėjo. Pagrindinį veikėją Henriką, nedidelio Šiaurės Norvegijos pajūrio miestelio mokytoją, vienišą ir drovų, kamuoja geismas, kurio net jis pats nepajėgia suvokti. Šio geismo skatinamas, jis iškeliauja į pietus, bet kelionė tampa visiškai kitokia, nei jis įsivaizdavo. Jo ilgesio objektas – ne subrendusios moterys, o trapi ir nekalta trylikametė Miriama, jo paties prarastos jaunystės įsikūnijimas.

Ji – visiška priešingybė ištisai virtinei moterų, su kuriomis Henrikas bandė suartėti ir buvo atstumtas. Neišsipildę pasąmonės impulsai nubloškia jį į tamsą, kurioje sutrikęs ir vienišas klajoja su savo geismu, ilgesiu, gėda ir pažeminimu. Visa tai romane aprašoma tokiu įtaigiu stiliumi, nė akimirkai neatslūgstant įtampai, kad daugelis vyresnio amžiaus skaitytojų bus sukrėsti atpažinę save tokius, kokie buvo jaunystėje – nepatyrę, nesubrendę, alkani gyvenimo.

Lygiai kaip romano protagonistą, skaitytoją apstulbina tai, kad, nepaisant pasaulio atvirumo ir išsilaisvinimo, jaunos moterys labai nedaug pasikeitė. „Likimas per didelis, kad tilptų į mūsų ankštus gyvenimus; likimas yra tai, kas egzistuoja už mūsų, ko mes nepažįstame, ko mes nematome, bet kai kada nujaučiame.“