Romanas „Tarsi“ – tyras ir vaiduokliškas dviejų paauglių pasaulis – paslaptinga, juslinga, naivi, nepakeliama gyvenimų stichija... Kur Tavo pradžia, jei Tavęs nėra tą dieną gimusiųjų sąrašuose? Ar Tavo mama ta, kurią nuo mažens vadini vardu? Ar tikri delfinai, stebimi pro vargano vagonėlio apmūsojusį langelį? Romane daug ženklų ir siluetų – Anglijos ir Škotijos priešprieša, poezijos ir hipių laisvė, tačiau viskas tarsi, o kaip yra iš tikrųjų – gali tik spėti, nujausti... Skaitant Ali Smith romaną apima nuojauta, kad žmogus – kurį tarsi ir laikai draugu, pasirodo juo nesąs... O tas, kurio tarsi nepastebi dieną, ateina į tavo sapnus kasnakt... Jautiesi sutrikęs ir gyvas. Ali Smith proza – ir poezija, vanduo ir ugnis, pienas ir kraujas. Ryškiausios šių dienų Škotijos rašytojos romanas – iš gyvenimo ištrūkstančios akimirkos – įspūdingos ir tikros... Tarsi tylos garsai... Sakykime, paimame mažą vaiką ir pakasame po žeme ar po lapais, ir jis užmiega, ar miršta, nesvarbu. Sakykime, jis išguli pakastas per saulėtus, drėgnus ir šaltus rudens mėnesius, prikrinta dar daugiau lapų, o maži žvėriukai ir vabzdžiai, kurie deda kiaušinėlius krituoliuose obuoliuose, vėlai žydinčiuose žieduose ar šaltuose pašiūrių kampuose, išmiršta, kaip jiems ir priklauso, ištuštindami vienintelę savo vasarą į trapius tuščios materijos kiaukutus. Sakykime, obuoliai susitraukia, labai sudžiūva, nušąla ir nulūžta, o vaikas sustingsta į kietą žiemos akmenį ar kietą riešutą giliai po žeme. Sakykime, tas vaikas po žeme, po lapų skeletėliais, po tiženomis ir tręštančiais lapais, pamažu šviesėjančiu dangumi, vis dar šaltu oru ir šlapiais pūvančiais lapais, išsirita, ir iš jo rankų ir kojų pirštų, akių, burnos, nosies, iš pažastų ir iš už kelių, per pilvuką ir kietas atviras genitalijas stiebiasi ūsai, aklai siekia luobo ir jį pralaužia, nieko nematydami stumiasi aukštyn ir aukštyn, jos ieškodami, jos kviečiami kaip pažado, šilumos.