Paprastai, istorijos apie vampyrus būna dviejų rūšių – arba tai šiurpūs siaubo pasakojimai, arba karštų vaikinų, kenčiančių dėl savo nemirtingumo, garbinimas. „Įsileisk mane“ čia netinka. Šią knygą sunku priskirti kuriai nors vienai kategorijai, ji iki galo netinka nei siaubo romanams, nei vampyrų istorijoms. „Įsileisk mane“ yra kažkur per vidurį, vietomis svyranti tai į vieną, tai į kitą pusę.

Palyginus su kitomis mano skaitytomis istorijomis apie vampyrus, „Įsileisk mane“ gerokai išsiskiria originalumu. Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad Eli – vampyrė, tačiau John Ajvide Lindqvist pasakodamas apie vampyrus įneša daug naujų detalių – mirties kvapas, senatvės požymiai, neįprasta miego vieta…

Nors knygoje yra net keletas skirtingų, tačiau susijusių siužetų, svarbiausias jų – Oskaro ir Eli gyvenimai. Oskaras – dvylikametis berniukas, kenčiantis nuo patyčių ir slapčia fantazuojantis apie kruviną kerštą. Verčiant knygos puslapius, galima tiesiog matyti, kaip blogio sėklos auga jame. Vaikas renka laikraščių iškarpas apie nužudymus ir planuoja savo būsimus nusikaltimus… Eli taip pat dvylikos. Kaip ir. Tačiau mergaitė ne auka; ji kovoja už savo gyvybę, kad ir kiek tai kainuotų.

Autorius „Įsileisk mane“ siužetą kuria ne kažkokioje išgalvotojo vietoje, bet savo paties gimtinėje – Blakeberge, Švedijos priemiestyje, 1982-aisiais.