Kaukų draustinis (2 dalis)

Jau pirmieji puslapiai įtraukia į įdomų ir išties spalvingą fantastinį pasaulį. Nors veiksmas vyksta gimtojoje mūsų Žemėje, ji visai ne tokia, kokią mes ją pažįstame. Teko nemažai skaityti senutės Žemės pavaizdavimų ateityje: nuo apokaliptinio pragaro iki žmonių protu sukurto rojaus, na, o K. D. Simak (Saimeko) knygoje Žemė - mokslininkų ir įvairių galaktikos tautų atstovų buveinė. Čia viskas labai persipynę. Jau pirmosios eilutės nuteikia skaityti techninę mokslinę fantastiką: kalbama apie persikėlimus erdvėje. Tačiau vėliau iš kosmoso platybių nusileidi į žaliuojančią Žemę, kurioje gyvena ir mažoji tauta - fantasy herojai: laumės, troliai, kaukai, banšės. Tokio SF (mokslinės fantastikos) ir F (fantasy) persipynimo, tiesą sakant, neteko niekur kitur skaityti. Nesu didelis F gerbėjas, bet šioje knygoje abiejų fantastikos krypčių pasaulis tiesiog įstabus. Na kur kitur pamatyti tokį vaizdą: sugedęs autolėkis nukrenta laimių pievelėje, o reaktyvinio variklio gedimo priežastis - trolių užkeikimai? Romano siužetas įdomus ir intriguojantis: materijos siųstuvu namo grįžęs antgamtinių reiškinių profesorius Piteris Maksvelas sužino, kad jis... jau yra grįžęs. Pats profesorius nenukeliavo į paskirties tašką, o atsidūrė kažkokioje paslaptingoje planetoje, kurios nei koordinačių, nei pavadinimo nežino, tačiau jo antrininkas buvo nuvykęs į paskirties planetą ir sėkmingai grįžo anksčiau. Susitikti su antrininku profesoriui nepavyko - jis žuvo nelaimingo atsitikimo metu. Vėliau aiškėjo, kad tai galėjo būti surežisuota... Taip prasidėjęs kriminalas rutuliojamas toliau su visais klasikinio detektyvo požymiais. Išnarplioti antrininko pasirodymo, paslaptingosios krištolinės planetos paskirtį ir bei dar daugybė kitų klausimų profesoriui padeda jo bičiuliai. Vienas jų - neandartalietis, laiko mašina perkeltas į tolimąją ateitį. Raizgant klausimų bei atsakymų, slaptų intrigų kamuolį paaiškėja daug nuostabių dalykų. Profesoriaus antrininko klausimas jau ne toks svarbus - daug svarbiau išsiaiškiti, kokias pinkles rezga žmonijos priešai račiai, kodėl jie domisi itin senu artefaktu (jis toks senas, kad net mažoji tauta, žymiai vyresnė už žmoniją, nežino kas tai per daiktas ir kada jis atsirado Žemėje). Galų gale - iš tiesų, kas tai per artefaktas, ką jis slepia, kokia jo paskirtis? Siužeto vingiai tokie nenuspėjami, kad net antrą kartą skaitydamas šią knygą iki paskutinių jos eilučių nebuvau tikras, kaip pasibaigs istorija. Be abejo, žinojau viena - gale manęs lauks happy end'as. Skaitant romaną negali atsistebėti rašytojo talentu. Ateities žemėje jis įkomponuoja XIX amžiaus uostų smuklių dvasia dvelkiančias užeigas ir čia pat rašo apie technikso stebūklus: judančias autostradas, laiko mašinas. Tačiau verta pažymėti, kad fantastinėmis technologijomis "Kaukų draustinis" neperkrautas: gamtai čia skiriama labai daug dėmesio. Mažosios tautos aprašymas išties vertas vadintis klasikiniu. Trolių, kaukų, laumių ir paslaptingųjų banšių portretai gyvi ir vaizdingi. Juos ne tik lengva įsivaizduoti (galų gale mes matėmė ne vieną juos vaizduojantį dailininko paveikslą ar iliustraciją), bet ir tiesiog pajusti - toks vaizdingas jų psichologinis portretas. Dabar aš žinau, kodėl kaukai pykstasi su troliais. Atrodo, kad ne knygą skaitai, o pats dalyvauji visame įvykių sukūryje. Gal tik priešiškos ir paslaptingos žmonijai račių civilizacijos atstovų aprašymas verčia labiau pafantazuoti, kad galėtum įsivaizduoti kaip turėtų atrodyti permatome kamuolyje ant ratų gyvenantis ir protingai mąstantis vabalų knibždėlynas. Bene įspūdingiausiai jis aprašytas vieno račio ir kardadančio žmonių prisijaukinto tigro peštynėse, pasibaigusiose ne račio naudai. Knygą perskaičiau su tikru pasimėgavimu. Ką gali žinoti, gal po kelerių metu ir vėl ją paimsiu į rankas ir vėl pasinersiu į paslaptingą, ne tokį jau ir nepavojingą, bet gražų ir pilną nuostabių nuotykių K.D.Saimeko "Kaukų draustinio" pasaulį.