Šelmis mėnulis

Štai pagaliau seniai laukta, ilgai žadėta bei tyliai pasirodžiusi žymiausio lietuvių fantastikos rašytojo A. Budrio knyga, mielaširdingai "Vagos" leidyklos išleista, papildė ir taip sausakimšas knygynų leidyklas. Veikiausiai ten ji nepastebėta ir pranyko it koks šaltinio lašas jūroje, nes bent iki šiol jokių didesnių atsiliepimų (išskyrus nenuilstančią "Savaitėlę") negirdėta, knyga neįsiveržė it raketa į "Vagos" knygynų dešimtuką (atvirkščiai, finansine prasme ji veikiau it meteoras tėškėsi žemėn). O įsivaizduokite kiek būtų triukšmo ir atgarsių, jei TOKIO masto (pasauline prasme), sakykim, detektyvų, rašytojas būtų lietuvis, ypač jei šis lietuvis būtų prieš porąmet apsilankęs Lietuvoje kaip tai padarė Algis Budrys... Tokia jau mūsų, brolių fantastų, bėda - nemokame reklamuoti ir reklamuotis, gal tik piktdžiugiškai pasidžiaugti nesėkme. O juk šia knyga, šiuo autoriumi lietuviu, kurį pagal jo "svorį" galima pavadinti lietuvių Lemu ar Sapkovskiu Vakaruose, kaip jokiais kitais, buvo galima pasinaudoti reabilituojant tautos akyse vis dar geltonąja literatūra vadinamą fantastiką... Skaitant knygą pojūtis išties dvilypis - pirmąsyk A. Budrio kūrinį (apsakymą "Tūnantys prieblandoje") perskaičiau amžinatilsį senuke "Kauke" (fantastikos žurnalas - aut. past.) ir pagalvojau - "štai lietuvis, kuris išties "krūtai" (t.y. nenuobodžiai, be to amžino melodraminio lyrizmo ir apmąstymų, o kietai, dinamiškai, žodžiu, gerąja prasme "amerikietiškai") rašo fantastiką" ir patylomis pasvajojau, kad daug atiduočiau už galimybę paskaityti "Šelmį Mėnulį" ar "Krentantį deglą" (Budrio romanai - aut. past.) . Šios svajonės išsipildymas atrodė tolimas ir nerealus, tolygus norui (tada maniau - visiškai nerealiam) kada nors turėti rašomąją mašinėlę ar net (buvo baisu ir pagalvoti) - asmeninį kompiuterį! Ir štai, po tiekos metų pagaliau pakliuvusi į rankas, ši knygutė aiškiai parodė, kaip vis dėlto keičiasi žmonės - atsargiai pradėjau ją vartinėti tik po keleto dienų, fantastų konventui pasibaigus, o perskaičiau gal tik po savaitės - pusantros... Jei kam neaišku - būtų ši knygutė pakliuvusi man į rankas prieš 10 - 15 metų, ji būtų buvusi perskaityta per pusdienį ar pusnaktę (priklausomai nuo to, kuriuo paros metu ji būtų man į nagus pakliuvusi). Vis dėlto laikai pasikeitė - išlepau ir "persiskaičiau" fantastikos... Na, o dabar kiek apie knygą - pirmas įspūdis, tarsi būčiau praleidęs, kurį iš senos geros "Zenito" serijos perliukų: pakvimpa netolima praeitimi... Čia neskubama. Neskubėti galima įvairiai - dažniausiai - nuobodžiai. Budrio neskubrumas kitoks, šiuo neskubrumu mėgaujiesi, it gurkšnodamas seną gerą kokių 1960 - ųjų metų vyną, kokio dabar jau nebepasitaiko... Kažkuo tai primena magišką Bredberio žodžių žaismo jėgą... Ne, ne jėgą - žavesį.