Gyvenimas po gyvenimo

Mokslininko tyrinėjimai apie gyvenimo tęsinį po kūno mirties.. Knygoje aprašoma žmonių, patyrusių klinikinę mirtį pasakojimai. Jie tikri, panašūs, teikiantys daug peno apmąstymams apie gyvenimo po mirties fenomeną...
Ar žmogus gyvena po mirties? Tai klausimas, kuris jaudina kiekvieną žmogų, nes kiekvienam svarbu sužinoti, kas jo laukia po mirties. Dr. Reimondas Mūdis šį klausimą nagrinėja ne religiniu ir ne filosofiniu požiūriu, o tik aprašo, analizuoja ir apibendrina išgyvenimus, kuriuos patiria po klinikinės mirties atgaivinti asmenys. Tie išgyvenimai kelia nuostabą ir galbūt kiek praskleidžia uždangą į gyvenimą po mirties.
Knygos autorius, 1969 m. gavęs filosofijos daktaro laipsnį, trejus metus dėstė filosofiją JAV Šiaurės Karolinos universitete. 1972 m. ėmėsi medicinos studijų, rengdamasis tapti psichiatru. Jo dėmesį patraukė pasakojimai apie išgyvenimus, kuriuos patyrė asmenys po savo klinikinės mirties. Apklausinėjęs 150 žmonių, užrašė jų patirtus išgyvenimus ir jų analizę pateikė šioje knygoje. Autorių nustebino pasakojimų panašumas, nors išgyvenimai buvo įvairūs ir pasakojo skirtingo išsilavinimo, skirtingų religinių pažiūrų ir skirtingiems socialiniams sluoksniams priklausantys asmenys. Nepaisant to, išgyvenimai turėjo daug bendrų bruožų. Dauguma pasakojo, kad po klinikinės mirties jie atsiskyrę nuo savo fizinio kūno ir tarsi pašaliečiai žiūrovai galėję stebėti, kaip jų kūną operuoja, tvarsto, stengiasi atgaivinti. Matę pažįstamus žmones ir raudančius artimuosius. Jie suvokė turį kitą kūną, kuris esąs kitokios prigimties negu fizinis kūnas. Jų kūnas nustojęs masyvumo ir galėjęs lengvai praeiti pro bet kurį daiktą. Jie patekę į kitą egzistencijos sferą, kurios nebevaržo erdvės ir laiko matavimai. Iš pradžių jie atsidūrę tamsiame lauke ar koridoriuje. Jie matę artėjančią šviesą, kuri greit ryškėjo ir suspindėjo nežemišku žėrėjimu. Šviesos Būtybė - asmeninė. Iš jos sklido meilė, gerumas, maloni šiluma, palankumas. Ji kalbėjo, bet jos kalba buvusi be žodžių, be garso: tai buvęs tiesioginis perdavimas minčių, kurios gerai ir tiksliai buvo suprantamos. Šviesos Būtybė kvietusi rūpestingai įvertinti savo gyvenimą ir kiekvienam prieš akis atvėrė prabėgusio jo gyvenimo panoramą. Šviesos Būtybė nerodžiusi nei rūstybės, nei kaltinimo. Jie matę kitos sferos ribą, kurios peržengti negalėję, nes dar nebuvo atėjęs metas jiems mirti ir turėję grįžti į žemę. Palikti naują egzistencijos sferą jie nenorėję, nes jutę palaimą, meilę, didelį džiaugsmą ir nenugalimą veržimąsi į Šviesos Būtybę. Apklaustieji asmenys vieningai teigė, jog tie išgyvenimai žodžiais neįmanomi nusakyti. Kai kurie matę savo mirusius tėvus, artimuosius ir su jais kalbėjęsi.
Autorius rašo, jog visi jo tirti asmenys reiškė tvirtą įsitikinimą, kad jų išgyvenimai buvę ne sapnas, ne haliucinacijos ar iliuzijos, o tikri, realūs įvykiai. Ir pats autorius linkęs tuo tikėti, nes tai patvirtina realūs faktai. Kai kurie atgaivinti asmenys, neturėdami jokių medicininių žinių, visai tiksliai nupasakojo jiems atliktą gaivinimo procedūrą. Kaip jie tai būtų galėję papasakoti, jeigu nebūtų stebėję vykdomos procedūros? Viena mergaitė yra pasakojusi, kad po klinikinės mirties, palikusi savo fizinį kūną, patekusi į kitą ligoninės palatą ir ten radusi savo vyresniąją seserį, raudančią ir šaukiančią: O nemirk, nemirk! Kai po atgaivinimo ji tai papasakojo savo seseriai, toji nustebusi patvirtino, kad tikrai toje palatoje yra buvusi ir raudojusi.
Autorius griežtai netvirtina, kad išgyvenimai po klinikinės mirties jau įrodo, jog yra gyvenimas po mirties. Bet tuos išgyvenimus jis laiko nuostabiais faktais, kurių negalima ignoruoti. Yra ir kitų šaltinių, liudijančių tokias patirtis. Apie tai kalbama Šventajame Rašte, apie tai rašė graikų filosofas Platonas, Tibeto Mirusiųjų knygos. Tokius išgyvenimus yra patyręs XVIII a. švedų mokslininkas Emanuelis Svedenborgas. Dr. Raimundas Mūdis savo knygoje pateikia daugelio asmenų išgyvenimus, kuriuos jie patyrė po klinikinės mirties, ir juos analizuoja. Išvadas daro labai atsargiai.
Knygai pratarmę parašė medicinos mokslų daktarė Elizabetė KablerRos. Vienoje JAV klinikoje 10 metų ji yra išdirbusi prie mirštančių pacientų, kurių dalis jai papasakojo savo išgyvenimus, patirtus po klinikinės mirties. Ji pratarmėje rašo, kad dr. R. Mūdžio išvados sutampa su jos pačios atliktais tos rūšies tyrinėjimais.
Veikalas vertas dėmesio. Ne vieną paskatins ir giliau susimąstyti.