Vamzdis: rašinėliai

Pastaruoju metu pastebėjau, kad manęs dažnai klausia: „Ką tu manai apie vamzdį?“ To vamzdžio dar nebuvau matęs, tad sėdau ant dviračio ir išvažiavau apžiūrėti jo iš arti ir iš kito Neries kranto. Mindamas dviračio pedalus turėjau porą išankstinių nuostatų, kad už tą meno objektą buvo paklota 100 tūkstančių litų ir kad tai VEKS’o projektas, kurių dauguma man kelia alergiją. Kad ir kaip ten būtų, norint ką nors suvokti ar patirti estetinį katarsį, visų pirma reikia pačiam apsivalyti nuo išankstinių nuostatų, girdėtų kalbų ir įsivaizdavimų. Važiuodamas Neries promenada po vamzdžiu patyriau smagų jausmą, lyg važiuočiau pro mūsų gyvenamo laiko triumfo arką. Bene prieš ketvirtį amžiaus pats buvau parašęs tokį eilėraštį:



ankstų rytą
tik lengvas ūkas
skleidžias nuo upės
tarp vilniaus medžių,
lizdeika stovi
ant vilnios pagraužto kranto,
pats save Spygliuota Viela apsitvėręs,
saugo Kloakos pasmirdusį Vamzdį,
pro kurį
su renesanso keramikos šukėm
į vilnią nugarma
žygimanto augusto veidas.



Sustojus po vamzdžiu, eilėraštis tiesiog išniro man iš atminties kaip tos pačios idėjos ataidas. Kanalizacijos vamzdis į upę yra iškalbingas simbolis ir ženklas, liudijantis mūsų visuomenės dvasinę būklę. Sykiu tai ir drastiška provokacija, kuri savo tikslą pasiekė 100 procentų. Objektas suerzino didžiąją visuomenės dalį, ir tai yra gerai, nes tokios provokacijos suteikia galimybę diskutuoti ir pasiaiškinti, kokioje kultūrinėje terpėje mes gyvename.