Laiškai iš Kabulo

„Kabule gyvensi? KABULE??? Tame, kuris Afganistane?.. Kabulas... Hmmm.“ Toks buvo vienas iš pirmųjų laiškų, kurių sulaukiau draugams pranešusi, kad kraustausi į karą. Tuomet į bičiulio nuostabą atsakiau šypsenėle. Bet jei būčiau žinojusi, kur pirmiausia pakliūsiu, gal būčiau priraičiusi dar daugiau klaustukų.
Eglė Digrytė (g. 1980 m.) – žurnalistė, dirbusi įvairiuose nacionaliniuose dienraščiuose, naujienų portaluose. Afganistane pirmą kartą lankėsi 2009 m. aprašyti ten tarnavusių Lietuvos karių gyvenimo. 2010–2011 m. ėjo Europos Sąjungos atstovybės ir specialiojo pasiuntinio Afganistane Vygaudo Ušacko patarėjos komunikacijos klausimais pareigas.
Afganistane nuolat turi suktis iš padėties, nes retai kas būna taip, kaip namie. Kaip gatvėje susikalbėti su policininku, kuris nemoka jokios kitos, tik gimtąją kalbą? Kaip nusiplauti muilą, kai besimaudant duše liaujasi bėgęs vanduo? Kaip pareiti sutemus, jei neturi žibintuvėlio, aplink – nė žiburio, o danguje – nei mėnulio, nei žvaigždžių? Ką daryti, jei namie aptinki ant kilimo įsitaisiusį skorpioną? Ką valgyti, kai šaldytuvas tuščias, nes vakar neturėjai laiko nuvažiuoti į parduotuvę, o šiandien jau nebegalima, nes miestą drebina sprogimai?
Visi galvoja, kad ten blogai. Ir iš tikrųjų blogai, bet autorė palengva sklaido šią šalį gaubiančius mitus, pasakoja apie kunkuliuojantį gyvenimą, žmones ir kultūrą, kitą religiją ir kitokius papročius, savitą požiūrį į moteris ir vakariečius ir atvirai įspėja apie gresiančius pavojus.