Siaubo literatūros klasikas Stephenas Kingas mums dovanoja keturias šiurpias istorijas, panardinsiančias skaitytoją į meistro fantazijose subrandintą baimės ir įtampos atmosferą.
Apysakos „Jei bus kraujo" pavadinimą padiktavo žurnalistų posakis „Jei bus kraujo, bus kai kas naujo". Sprogimas Alberto Makridžio pagrindinėje mokykloje išties nepašykšti mokinių ir mokytojų kraujo, čia akimirksniu suplūsta ir gelbėtojai, ir žurnalistai. Privačios detektyvų agentūros vadovė Holė Gibni televizijos reportaže iš įvykio vietos pastebi nerimą keliančią detalę – keistą žymę ant reporterio veido. Ar čia tik jos baimių ir psichologinių traumų šešėlis, o gal prie sprogimo nagus ir vėl prikišo nekaltų žmonių kraujo ištroškęs padaras?

Apysakoje „Pono Harigano telefonas" užsimezgusi pagyvenusio milijardieriaus ir knygas dievinančio berniuko bičiulystė per išmaniąsias technologijas nutiesia kelius net į pomirtinį gyvenimą, tik galiausiai paaiškėja, kad visos paslaugos turi savo kainą.
Apysaka „Čako gyvenimas" kaip jokia kita išryškina mintį, kad kiekvieno žmogaus sąmonėje glūdi nepakartojamas pasaulis, o jam mirus visa tai pražūsta.
„Žiurkėje" kūrybinių sunkumų turinčiam rašytojui tenka pažinti tamsiąją užsibrėžtų savo siekių pusę ir už neapgalvotą pažadą sumokėti bičiulių gyvybe.
Siaubo karaliaus Stepheno Kingo apysakos praskleidžia mūsų gyvenimą dengiantį šydą ir leidžia skaitytojui pajusti kraują stingdantį antgamtinio blogio prisilietimą.

Stephenas Kingas kaip niekas kitas moka kelti baimę, tad iki vėlumos neatsiplėšite nuo keturių garsiojo autoriaus istorijų apie mūsų svajones, baimes ir silpnybes.
Brian Truitt, „USA Today"